Rugpjūčio 5

Ryte nuo vakarykščio vaikščiojimo skaudėjo kojas nugaras rankas kaklus, ir galvas skaudėjo ne nuo vaikščiojimo. Susipakavom nekenčiamas kuprines ir jugoslavas nusivedė mus į metro. Gerai, kad metro buvo čia pat, nes maniau jau tikrai toli nenueisiu. Dairėmės po Bronksą. Ir tikrai – aplink vien juodaodžiai, bet ne tokie, kaip Paryžiaus centre, šitie juodaodžiai nežiūrėjo į Vaidą, jie tuščiom akim iš padilbų žvelgė niekur ir galbūt kažkur. Nusileidom į metro. Tai kaip gi čia važiuot nemokamai, m? Paklausiau jugoslavo. Ogi paprastai – jis mikliai peršoko per geležinius vartus ir sako – duokit kuprines. Net juoktis pradėjau – o tai ką, nefilmuoja? Pasirodo filmuoja, bet kas nerizikuoja, tas nemokamai nevažinėja. Greit permetėm kuprines, Vaida peršoko per vartelius, aš grakščiai praslydau per apačią:) ir lyg niekur nieko nuėjom į metro – va kaip paprasta gyvent Paryžiuj. Kaip man patiko tas jugoslavas!

Nusprendėm važiuot iki Bastilijos, nes tai buvo vienintelė mano žinoma vieta. „Žinoma“ bent sąlyginai. Atsisveikinom, apsikabinom su jugoslavu, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir daugiau niekada nebesusitikom. Jis turbūt buvo vienas tų žmonių, su kuriais susitinki trumpai, netyčia ir netikėtai, bet nepamiršti visą gyvenimą.

Pakilom prie metro ir atsidūrėm prie Bastilijos monumento – aukšto bokšto su auksiniu angeliuku ant viršaus. Norėjom valgyt ir dar labiau norėjom atsigert, aš buvau linkus gert vos ne iš balos, bet kad nebuvo ten tų balų. Vėl pradėjom ieškoti parduotuvės savo nuotolinio valdymo būdu – ėjom tiesiai. Šį kartą ėjom ilgai, arba greičiausiai mums taip rodėsi. Po penkiolikos valandų priėjusios supermarketą net nepamatėm, kad ten supermarketas, todėl praėjom pro šalį. Gerai, kad greit susivokėm ir grįžom pažiūrėt iš naujo. Tiesiu taikymu nutaikėm į mineralinio skyrių ir pasivaišinom šaltu nuostabiu nepakartojamu prancūzišku vandeniu. Išgėrėm pusę, bet vistiek sąžiningai susimokėjom. Dar šio ryto garbei pasiėmėm kokakolos ir tuno, ir nuėjusios gal 50 metrų nuo parduotuvės, atsisėdom vidury gatvės ir puotavom.

Papuotavus ėmė šviesėti mintys, ir ėmiau regzt planą, kur čia atsikračius kuprinių – supratom, kad daugiau taip nebegalim. Pirma idėja buvo nunešt jas į tiesiai prieš esančią parduotuvę ala JYSK ir paprašyt, kad iki užsidarymo pasaugotų. Tačiau išgėrus dar keletą gurkšnių kolos atėjo geresnė mintis, apie kurią itin keista, kad nesugebėjom pagalvot anksčiau – ogi traukinių stoties bagažo saugojimo skyriaus mintis. Visai šalia mūsų puotavimo vietos kaip tik buvo Gare de Lyon stotis, ten ir nuėjom. Sukišom savo kuprines į mažą skyrelį kad pigiau mokėt, pasiėmėm tik miegmaišius, kokakolą ir drabužius, kuriems turėjom vilties surasti skalbyklą. Gaila, kad ta sistema nebuvo visiškai mūsų atžvilgiu tobula – kuprines ten galėjom palikt 3 dienom, bet negalėjom grįžt ir šio bei to pasiimt bei šio bei to padėt – atidarius tą seifą už tą pačią kainą nebeuždarysi. Taigi, teko nuspręsti, kad daiktų mums nereikės.

Dabar jau nežinau, iš kur tokia valia, bet tada mes vėl nusprendėm eit prie Morisono kapo. Perėjom Seną, Vaidos pageidavimu dar pasiblaškėm didžiuliam botanikos sode, kur buvo labai karšta ir labai daug Vaikų, ir tualetas kainavo didelius pinigus. Beeinant mažutėm paryžietiškom gatvelėm, radom nerealią indiškų šmutkių parduotuvėlę. Ten buvo lempų su gražiausiais margo stiklo gaubtais, beprotiškai gražių papuošalų, batų, drabužių, tašių, visokiausių smulkmenėlių, kurių mums mergaitiškai norėjosi visų ir kiekvienos. Žinoma, kainos buvo atitinkamos ir nesiderino prie mūsų. Vaida kaip šviesiaplaukė pasakius keletą žodžių arabui pardavėjui gavo nuolaidą ir nusipirko apyrankių, aš pasakius daug žodžių vistiek nuolaidos negavau bet negalėjau susilaikyt nenusipirkus auskarų. Tie auskarai ten kaip peilis jie mane taip paveikė, visi tokie nerealūs ir man auskarų maniakei ten taip skaudėjo, kad neliko nieko kito, kaip paklot tuos 15 eurų. Iki pirmo pametimo buvau tikrai laiminga.

Buvo jau gera popietė, kai nuėjom iki Montparnaso. Tačiau iki uždarymo spėjom. Antras „tačiau“ buvo tas, kad jokio Morisono kapo ten nebuvo. Taigi, stovėjom kapinėse, man baisiausia skaudėjo koją (nes buvau Amsterdame kažkur nusiliuobus su ta koja, ir nuo vaikščiojimo atsinaujino ta siaubinga trauma), vėl neturėjom kur nakvot, aš norėjau alaus, o Vaida neatsimenu, ko norėjo. Taigi, nusprendėm bent jau skalbyklą susirast. Ten Paryžiui ant kiekvieno kampo pilna savitarnos skalbyklų, tokių kaip per amerikietiškus filmus rodo, kur porelės susipažįsta.

Visai netoli kapinių radom vieną tų skalbyklų. Susimokėjom po kelis eurus, savo drabužius skalbusi juodaodė mum tobula anglų kalba padėjo susigaudyti kaip viskuo naudotis, iš šalia esančios parduotuvės pasiėmėm alaus ir guminukų, ir visai smagiai pasėdėjom.

Išsidžiovinusios drabužius vis dar neturėjom kur eit, ir sugalvojom vis tik pagaliau pamatyt, koks gi tas naktinis gyvenimas prie Bastilijos. Pakeliui dar nesusivaldėm neužėjusios į tokią makdonaldinio tipo piceriją-užkandinę, ten Vaida pasiėmė didėlį mėsainį, o aš grybų picą.

Nuėjusios prie Bastilijos nieko gero neradom, tai tik sėdėjom, gėrėm Desperados, ir žiūrėjom kaip vienas kelių metų vaikis bando važinėtis riedlente, paskui motociklu,o jo mamai šiek tiek gėda, kad tie riedlentės ir motociklo savininkai labai gražiai ir rūpestingai vaikiui padeda.

Sutemus aplink mus ėmė buriuotis bomžai ir tiestis kartonines dėžes miegui, tai vėl teko grįžt prie Sully tilto į tą pačią šokių pokių muzikos ir vyno prieplauką. Ten susipažinom su exchange studentais iš Čilės, mergina labai juokingai atsiprašinėjo ir duso iš juoko, nes jai vis nesisekė prisimint angliškų žodžių „you know, you have to learn to speak french, and now you have to remember english again, i was SO good in english, but now, you know, you have this language-salad, that’s it...“ Čiliečiams išėjus miegot, nusprendėm, kad ir mums pats laikas, nes akys jau merkėsi po tiek per dieną suvaikščiotų kilometrų ir tiek pigaus vyno. Perėjom per tiltą ir atsidūrėm prie parkelio užrakintais vartais. Perlipus per vartus jau galėjom susirast laiptus, vedančius ant to mūsų jau seniau pastebėto iškyšulio. Bet tada padarėm juokingą beviltiška klaidą – išsitiesėm miegmaišius ir momentaliai užmigom net nepasirūpinusios tuo, kad nuo tilto mūsų nakvynės vieta matosi geriau nei gerai, o dar ir žibintas šviečia tiesiai į galvą. Nepraėjo nė kalios valandos (o gal net valanda nepraėjo), kai mus pabudino mentai su žibintuvėliais. Ir nesvarbu, kokioj šaly ar padėty randies, tas jausmas, kai į tave iš viršaus su žibintuvėliu šviečia mentas yra bjaurus šlykštus ir nepakenčiamas. Tačiau jie buvo geri ir mandagūs, net šalia stovinčio pustuščio vyno už vieną eurą neatėmė, tiesiog skurdžia anglų kalba pasakė, kad čia labai pavojinga ir išvijo mus į saugius Paryžiaus skersgatvius.

Ten nežinia kur klaidžiojom, ieškojom patogesnės bromelės, geresnio tiltelio, bet nei viena vieta mums nepatiko taip kaip puikusis iškyšulys, saugomas mentų. Taigi nusileidom po vienu tiltu išgert vyno ir pagalvot, ką gi čia nuveikus. Ir prasidėjo. Atėjo du juodaodžiai, vienas su ramentu ir kojos įtvaru, kitas be ramento ir be kojos įtvaro. Ir pradėjo bendraut. Tokie tipiniai juodaodžiai, kaip tas iš Amsterdamo, dėl kurio suomiai pasikvietė mus nakvot. Tik ne tokie nemandagūs, bet užpisantys. Mes apsimetėm, kad nemokam angliškai, nešnekėjom nekiek prancūziškai, tada jie pradėjo varyt rusiškai! Nu košmaras, mes net juoktis per daug negalėjom, nes tada būtų viskas aišku, kad puikiausiai suprantam, ką jie ten blevyzgoja. Tas su ramentu išsitraukė iš už savo kojos įtvaro kokso – ale ryšiam sutvirtint. Teko atsisakyt ir tik dar labiau saugot vyną, nes jie kažkodėl labai kėsinosi jį išgert. Kamavomės kamavomės gal visą valandą (arba mums laikas prailgo), priėjo dar vienas juodaodis, jie persimetė keliais žodžiais, jis pradėjo juoktis ir sakyt, kad mes pinokiai. Matyt, jau buvo kada šnekėjęs su baltaplauke Vaida. Na, nepaisant to, mes toliau laikėmės savo nekalbėjimo politikos, kol išgėrėm vyną ir jau beveik ėmė švist. Tada nusprendėm, kad reik pasiplaut, kol tie draugai nesugalvojo mūsų nusekt į gerąją miegojimo vietelę. Po kelių manevrų Paryžiaus gatvelėmis, jie tikrai nebesitrynė mums iš paskos ir neužilgo grįžom atgal prie Sully tilto. Kadangi buvo jau beveik šviesu, manėm kad mentai tikrai nebeateis, be to atsigulėm šįsyk kitoj iškyšulio pusėj nei ta, iš kurios mus išvarė, ir po kelių minučių užmigom.