2010 m. vasario 7 d., sekmadienis

Rugpjūčio 16


Ryte išsikepėm kiaušinienės, aš nusipirkau daug pakelių Lucky Strike, dar paburnojau, kaip jų gali Lietuvoj nepardavinėt, ir neilgai trukus įvažiavom į gimtąją šalelę. Prie Suwalkų dar matėm vieną iš dviejų Tomų iš Amsterio skvoto namo tranzuojant.


Sustojus jau Lietuvoj, pavalgėm šaltibarščių, paskambinau šeimai, ir grįžus į fūrą išgirdau, kaip kažkuris fūristas klausia kolegų pas ką čia tokios gražios mergos važiuoja, haha. Remigijus pavežė mus iki Kauno, ten sugaudė mums dvi fūras, ir po poros valandų jau išlipom prie maxima bazės. Tasai mano paskutinis fūristas labai daug pasakojo apie savo jaunystę, apie tai, kaip tarnavo, apie šeimą, apie darbą, apie tai, kaip sunku. Šiaip jau nebeatsimenu aš ką jis ten šnekėjo, nes buvau išvargus, nebesigaudanti, nei laiminga, nei liūdna. Nenorėjau namo, bet buvau pasiilgus draugų. Labai labai pasiilgus:) buvau pasiilgus savo gatvių ir savo upės, lietuviško alaus. Bet iš tiesų, tai būčiau dar ir dar pasilikus ten, iš kur grįžau. Būčiau pasilikus Berlyne, būčiau Pasilikus Amstery, tik Paryžiaus man užteko, nors tiltų žiurkės ir labai simpatiškos.


Į Vilnių parsivežiau tiek visko, kad išpasakot sunku. Ir dabar prisimenu visus savo skaitytus kelionių dienoraščius – ir visi jie baigiasi maždaug taip pat. Laukiu progos ir vėl tenai ištrūkt. Taip ištrūkti. Nes vat tada mes ir gyvenam. Kai nieko nelieka, tik kelias, čia, ir dabar.


Rugpjūčio 15


Išaušus ryteliui aš neatsimenu jau ką veikiau, bet ir viena kažkur su sangria plavinėjau ir savęs gailėjaus kad namo važiuoju ir šiaip kad man liūdna, paskui jau garfildą žiūrėjau, tada vidury pievos miegojau, paskui prie fūros miegojau, tada atsikėliau ir toliau gėriau su kažkokiais naujai atsiradusiais lietuviais. Dar radau labai linksmą žaidimą su žemo slėgio žarna fūroj – ji skirta šiukšlėm salone prapūst, o mes su ja į skruostus pūtėmės, ir tie skruostai taip bangavo ir labai pravartu karštą dieną, atvėsina taip.


Tokio baliaus net Amstery nebuvo, viena diena ėmė ir pražuvo:) vakarop prasiblaivė Remyga, ir teko palikt stovėjimo aikštelę su daugybę tuščių bonkių ir pajudėt link Lietuvos.

Rugpjūčio 14


Važiavom važiavom tas devynias valandas, mes puikiausiai išsimiegojom, Vaida viršutinėj lovoj miegojo, aš apačioj, o gal jau atvirkščiai buvo, nes kažkada ir aš viršuj miegojau, labai bjaurus jausmas, nes nuolat vartaliojies nuo šono ant šono kaip matrioška.


Kažkada paryčiais, kai įvažiavom į Vokietiją, Vaida su Remyga dar ėjo į kažkokią super krautuvę, aš likau miegot, tai grįžo su daugybe sangrios ir maišais guminukų. Gyrėsi, kad tik keltą eurų išleido.


Sekantį kartą sustojom jau tada, kai Remygai reikėjo miegot, o mums kas, tik valgyt gert ir skaityt knygas. Pavalgėm skumbrės nuo vakaro likusios, atsidarėm paką sangrios, nuėjom pasimaudyt į degalinės tualetą. Dar nusipirkau mėtinio Lucky Strike ir patyriau lengvą šoką pamačius, kad pakely ne 20 o 18 cigarečių. Sukčiai tie vokiečiai, ką aš žinau.


Taip mes gulėjom deginomės vartaliojomės skaitėm žaidėm kortom ir miegojom visą dieną. Perskaičiau savo knygą, vos neapsiverkiau kai baigėsi, kaip ji man patiko. Kažkada sustojo pro mus važiuojanti lietuvių fūra. Du vairuotojai akimirkai buvo patikėję, kad mes čia Remygos fūrą ir vairuojam, labai susidomėjo. O man buvo nuotaika jiem įrodinėt kad taip taip, kas negerai? Ilsimės dabar, namo važiuosim. Bet mano melas sužlugo, kai lietuvaičiai pamatė tris puodelius ant žemės stovinčius, pasijuokė, kad kažkam labai pasisekė, ir palinkėjo gero kelio. Tai šiek tiek prablaškė, nes jau buvo nusibodę nieko neveikt. Tą dieną jau tikrai supratom, kad į Satta Outside nebespėsim, kas buvo Vaidos tikslas. Na bet ką padarysi.


Neužilgo atsibudo Remyga, ir jau važiavom iki Lenkijos, pažiūrint filmus ir pamiegant. Lenkijoj sužinojom, kad dabar Remigijus darys „parinį“. O „parinis“ yra tai, kad fūra stovės nevažiuodama parą. Nežinau, susibiesinau, ar kaip pasijutau, bet tada užėjom į degalinę ir Remyga pripirko vodkės limonado ir kiaušinių:)) na, gerai, galvojau, kada dar bus proga pagert su fūristais. Su lenkais jau gėrėm, dabar eilė lietuviams. Susitikom Remygos kolegą, kuris vežė namo jų viršininko dukterį, tokią iš pirmo žvilgsnio susireikšminusią panelę, ir labai ja skundėsi, kad valgyt nepasidaro, ir kad vos ne į fūrą reik įkelt.


Taigi nuvažiavom visi į vieną iį lietuviškųjų aikštelių, ir prasidėjo balius. Tas draugelis fūroj vežė rūkytą lašišą, tai gėrėm vodkę ir lašišą valgėm, ir taip visą naktį. Prisišnekėjom daugiausia, prisigėrėm baisiausiai, paryčiais mes su Remyga jau kažkokį vyną gėrėm iš plastamasinio 10l talpos bako. O gal 5l, tikiuosi, apie neištikimybes kalbėjom, ir tualetiniu popierium vyniojomės.

Rugpjūčio 13


Draugai ėmė mus žadint ir sakyt, kad nepavėluotume į savo fūrą. O mes taigi melavom, kad 6 ryto, kad tik jie manytų, kad greit dingsim, iš tiesų Remyga turėjo atvažiuot apie aštuntą. Taigi, turėjom dar tris valandas, ir išaušusį rytą, aplinkui ėmė rinktis statybininkai, nors tie tai dėl mergų pievoj labai nesijaudino ir mums nieko nesakė. Pavalgėm iš Paryžiaus atsivežtus konservus, pagėrėm vandenuko, kiek pašalom, kiek vėliau sušilom, ir išsinešdinom iš pievos palaukt Remygos prie jo lašišų biuro.


Po kiek laiko pamatėm savo pasiilgtą fūrą su plikom mergom ant sienų. Džiaugėmės mes, ir džiaugėsi Remigijus, kad sveikos gyvos atkeliavom. Davė pavalgyt rūkytos žuvies, dar kažkiek pasitvarkė, ir išvažiavom – pirmiausia turėjom nukeliaut atgal į Olandiją, prie jūros, ten Remyga turėjo priduot žuvis, pasikraut naujų žuvų, ir tada jau namučio.


Važiuojant parodėm Remygai nuotraukas, pasakojom savo istorijas, o galiausiai tai tiesiog miegojom. Atvažiavus prie jūros buvo įdomu stebėt žvejų cechus – vyrai storom geltonom striukėm, iš šaldytuvų virstantys garai, tie nedidukai juokingi traktoriukai kroviniams pervežti. Žvejai laksto, keikiasi (rusiškai), o mes dvi gražuolės džiovinam šalia pat savo miegmaišius ir verdamės sriubytes. Tos sriubytės tai dar iš Vilniaus, žirnių sriubytė ir morkų sriubytė, skaniai pavalgėm su Remigijaus juoda duona. Aš dar džiaugiaus, kad per visą kelionę nepamečiau savo šaukšto ir peilio nepamečiau, maniau kad tik šakutę pamečiau, bet vėliau supratau kad tai nutiko dar Roskildėj.



Mums pavalgius Remygai prasidėjo devynių valandų pertrauka, tai jis pasiūlė nuvažiuot prie jūros. Šiaurės jūra mus vis tik susirado – su kolegom patingėjom iš Amsterio nuvaryt, bet va nepaisant to, ten atsidūrėm. Tiesa, dar ilgai su Vaida diskutavom, ar tik čia tik ne Atlanto vandenynas. Juokingiausia, kad ir Remyga tik į žemėlapį pažiūrėjęs išsprendė mūsų ginčą. Nuėjom į pajūrį, kaip tik buvo atoslūgis, pajūrys buvo gal kaip keturi Baltijos pajūriai. Net užtrukom, kol iki vandens nuėjom. Remyga nuėjo maudytis, tada sakė varys pamiegot į fūrą. O mes pasivaikščiojom, parinkom kriauklių, užrašėm ant smėlio „Vilnius“. Nors tada taip dar nenorėjau namo... Nuėjom pasifotkint ant didžiulio molo, paskui patraukėm į parduotuvę.



Galvojom pagamint Remygai valgyt iš tų jo skumbrių. Tai nusipirkom bulvių ir kefyro, iš tiesų tai norėjom nusipirkt pieno, kad su kava gert, bet nusipirkom kefyro, nes ten tik olandiški užrašai ir nifiga nesupratom. Dar pasiėmėm bulkučių ir alaus, kad pasėdėt užkąst, kol jis miega.


Išėjusios iš parduotuvės pamatėm nerealų reiškinį – Šiaurės jūros žuvėdras (o gal kirus?) esmė buvo ta, kad jie buvo dydžio kaip keturi paprasti kirai, jie didžiulėm savo gerklėm ėjo prie mūsų ir klykė reikalaudami valgyt. Na, tai žinoma prasidėjo tada, kai aš iš draugiškumo numečiau jiem kelis batono gabalėlius. Tuoj atsirado vierchas kiras, kuris ėmė vaikyt kitus kirus ir norėjo maisto tik sau. Kapojo jiem ten per galvas visaip, ypač tiem jaunesniem dar baltos spalvos neįgavusiem. Tada man jau prasidėjo žaidimas, pašert visus kirus aplinkui ir nepašert viercho. Bet jau vėliau jis taip įsiaudrino klykt, kad net baisu darėsi, per gerklę vos ne į skrandį galėjai pažiūrėt, tai mes išsigandom ir išėjom. Gaila tik, kad kaip tik fotikas išsikrovė ir neturiu piktojo kiro nuotraukų.



Per išmirusį miestelį pradėjom eit link fūros. Visa aplinka kaip iš keisto nostalginio filmo – nei tai Palanga, nei tai Pervalka, nei tai Smiltynė, nu nesuprasi, vienoj vietoj milijonas jachtų, kitur mirusios užeigų langinės. Pakeliui radom gigantišką krūvą kriauklių, tai prisirinkom lauktuvėms.


Grįžusios prie fūros sugulėm ant miegmaišių, gėrėm kavą be pieno ir skaitėm knygas – pagaliau pradėjau skaityti Cookie Mueller, ir ta knyga labai tiko va tokiam mūsų buvimui. Kai ėmė temti, iškepėm skumbres, pirmą kartą darinėjau žuvis, buvo labai įdomu;)) ir bulvių košės padarėm, kaip buvom pasiilgusios paprasto lietuviško maisto. Tas vakaras buvo toks šiltai jaukiai malonus. Neužilgo atsikėlė Remyga, pavalgėm, ir prasidėjo nei tai liūdinanti, nei tai džiuginanti kelionė į namus.

SEPTINTASIS ETAPAS: tikslas – kelionė namo

Rugpjūčio 12


Šį kartą oras buvo jau geresnis, ir mes buvom pailsėjusios, Naokis grįžo paryčiais, tai nenorėjom jo žadinti, tik parašėm laiškelį ir palikom dovanų butelį vyno (ir Karo su Linu). Į Makdonaldą nebeėjom, pasukom tiesiai į metro ir važiavom toli toli, iki Porte de la Vilette stotelės. Iš ten sėdom į 150 autobusą ir važiavom jau už miesto, iki Parc des Sports. Išlipus iš autobuso, tiesiai mums virš galvų atsivėrė autostrada.


Autostrada džiugino, saulė kepino, tvora aptvėrusi autostradą nervino. Nelabai įsivaizdavom, kaip mums patekt ant tos autostrados. Perėjom į kitą pusę, užkopėm į kalną, ten tvoros nebebuvo, tiesiai priešais nosį matėm degalinę, bet bėgti kiaurai per autostradą bent kol kas nesinorėjo. Dar vos nenusiritau nuo kalno, nes tiesiai prie pat savo kojom pamačiau oranžinį dryžuotą vorą. Būtų juokingai pasibaigus kelionė. Taigi perėjom atgal į mums reikalingą pusę ir pradėjom eit palei tvora ieškodamos durų – hitchwiki sakė, kad tokios turėtų būti. Turėjo, bet nebuvo. Nuėjom iki pat degalinės, stovėjom prie tos betoninės sienos ir jautėmės kaip žioplės – čia pat, bet patekt negalim. Taigi liko dvi išeitys – grįžti pas vorą ir bėgt per autobaną, arba dar mėgint eit į priešingą pusę ir tikėtis, kad tvora baigsis. Pasirinkom pastarąjį variantą. Ir tikrai, neužilgo tvora baigėsi. Užlipom ant autobano, gerokai paėjėjom, kol grįžom iki kolonėlės. Mašinos pypsino ir žmonės mums mojavo, ir tik tikėjomės, kad neatvažiuotų mentai. Tiesa, dar pafotografavom ir pazoominom kelio ženklus, kaip darėm prie Kauno – pažiūrėt, ar tikrai į tą pusę einam. Nė velnio nesupratom, tik kad einam tolyn nuo Paryžiaus. Tas atrodė gerai.


Atėjusios į kolonkę susėdom į pavėsį pailsėt. Buvo siaubingai karšta, jau galvojau, geriau būtų liję:) besėdėdamos nusipaišėm Belgijos ženklą, ir ties paskutine raide pamačiau, kad sustojo mašina su belgiškais numeriais. Nubėgau pas vairuotoją, jis nelabai suprato angliškai ir šiaip nelabai entuziastingai į mus pažiūrėjo, bet vakariečiai tuo ir faini – nemoka jie atsisakyt. Tai vyrukas tik surinko nuo galinės sėdynės vaikiškus vežimėlius ir statybininkų šalmus, ir sutiko mus pavežt. Tai buvo pirmas vairuotojas, su kuriuo beveik visiškai nesišnekėjom, bet jis nuvežė mus beveik iki pat tikslo. Pats važiavo į Briuselį, mes pasakėm, kad mums reikia link Cherleoi, ir jis mus paleido didžiulėj degalinėj, iki mūsų tikslo likus apie 30 kilų.


Toj degalinėj mes baisiausiai norėjom valgyt, bet nebuvo ten ką nusipirkt. Ilgiausiai slankiojau tarp lentynų, bet vis tiek išėjau su limonadu ir čipsais. Pavalgėm šlamštiško maisto, pasigrožėjom panorama, niekur neskubėjom, nes dar buvo tik vidurys dienos, o Remyga mus turėjo pasiimt kitą rytą. Tačiau po kelių minučių mus pačias susitranzavo kažkoks vyras. Sustojo, atsidarė langą, paklausė, kur važiuojam. Labai entuziastingai pasisiūlė mus pavežt, kažkaip net per daug entuziastingai. Na, bet sutikom, neatrodė labai pavojingas prievartautojas. Važiuojant daug visko mūsų klausinėjo, pasakojo, kad Briusely turi pažįstamą Ugnę iš Lietuvos, siūlė mums būtinai būtinai aplankyti Briuselį, juk nuodėmė neaplankyt. Nuvežė mus tiksliu Remygos nurodytu adresu prie pat Salmon Invest:)) pačios tikrai nebūtume radusios, puikus žmogelis, puiki GPS sistema.



Taigi, atsidūrėm Belgijos pramoniniam miestely daugybę valandų prieš susitikimą su Remyga. Baisiausiai troškino, nusprendėm bandyt eit iki artimiausios parduotuvės. Žinoma, nėjom tiesiausiu keliu, apsukom didžiulį ratą palei kukurūzų laukus, malūnus, šiaudų krūvas, šiaip pievas. Kai pagaliau pasiekėm patį miestą (na, bent jau asfaltuotus kelius), jis atrodė jei ne miręs, tai bent giliai miegantis. Tingūs arkliai aplink ir neveikiančios parduotuvės. Ėjom ėjom, ėjom ėjom, Vaidą jau visai nužudė jos kuprinė, bet nieko panašaus nei į kioską, nei į degalinę, nei tuo labiau į supermarketą nepamatėm. Sustojau prie vyruko, taisančio mašiną ir paklausiau kur po galais mes galim nusipirkt gert. Jis kažko išsigando ir nėrė į dirbtuvės vidų. Po minutėlės grįžo su bambaliu vandens. Negana to, dar palydėjo mus iki kažkokio načnyko. Va, kokie tie belgai.


Parduotuvėj bandžiau atsiskaityt kortele, bet moteriškė to nesuprato. Tik įkyriai kartojo, kad negalima, nors šalia gulėjo tas kortelių aparačiukas. Dar kažką man parašė ant lapelio prancūziškai, matyt, kodėl negalima. Taigi traukėm savo paskutinius grynus pinigus ir pirkom daug alaus, čipsų, ir sausainių. O daugiau nieko tam načnyke kaip ir nebuvo.



Pavalgyt sustojom kažkokioj mašinų stovėjimo aikštelėj. Gėrėm alų, bandėm žaist Durnių, bet kilo baisiausias vėjas ir vis nupūsdavo mūsų kortas. Suvalgėm ir čipsus, ir sausainius, kuriuos planavom pasilikti vakarui. Tada dar pas mus atvažiavo tas pats vyras, davęs mums vandens, labai norėjo bendraut, bet mes nenorėjom, nes labai jau įkyriai klausinėjo, kur, pas ką, su kuo mes čia apsistojusios. Tai tik pasakėm, kad šį vakarą išvažiuojam ir susipakavusios pasiplovėm atgal iki Salmon Invest.


Ten ėmėm galvot, kur gi mums geriau praleist naktį. Per visą kelionę nebuvo tekę miegot taip visiškai laukuose. Tai daug nesprendusios, nuėjom tiesiai į kažkokią pievą prie pat keliuko, tiesiai prieš kažkokią firmą. Tai buvo klaida. Nereikėjo eiti tiesiai prieš kažkokią firmą. Mums šiek tiek pagėrus alučio, iš nuobodulio pakarpius man plaukus, atsivilko draugai. Kažkokie arabai iš tos firmos. Nė žodžio nešnekantys angliškai, bet siaubingai įkyrūs. Jautėmės kaip ežiukai, apspisti vaikų. O tie krykštavo – mergos pievoj, mergos pievoj... Tai ateidavo, tai grįždavo, pro firmos langus ėmė galvas kaišiot jų kolegos, jie atsivedė šiek tiek angliškai kertantį draugą, klausinėjo, ar mes nelegalės, ar mes turim pasus, ar mes norim kavos, atnešė mums vandens, kvietiesi į vidų, na žodžiu, neatstojo ilgai. Gal apie 11h vakaro firma baigė darbą ir draugai užsuko paskutinį kartą, mes jau buvom jiem ant lapelio nupiešusios, kad ryt 6h ryto išvažiuojam iš čia su fūra. Tai jie patikino, kad pradeda darbą 5 valandą ir kad būtinai ateitume kavos. Dar šokoladukų davė.



Draugams išvažiavus, mes išgėrėm dar iš Paryžiaus atsivežtą vyną, ir atsigulėm miegot. Labai jauku nebuvo, bet visai greitai užmigau. Deja, neilgam. Tuoj pradėjo lyti. Iš pradžių nestipriai, tai aš tik užsivyniojau iš namų paimtais ir taip ir nepanaudotais šiukšlių maišais ir suignoravus lietų miegojau toliau, bet neužilgo jau visai įsilijo ir mane ėmė žadint Vaida, kad einam ieškot stogo. Stogo tai stogo, tuose laukuose nieko panašaus nebuvo. Nei stogelio nei bromelės, nieko nieko. Tiesa, radom toi-toi‘jų. Jau juokėmės, kad jei visai pliaups lietus reiks ten slėptis, bet gerai kad ta liūtis ilgai netruko, ir jai aprimus mes toliau bandėm miegot pievoj. Aišku, nebesimiegojo visai. Kai, rodos, šiek tiek prisnūdau, išaušo rytas ir atsivilko draugai...

Rugpjūčio 11

Ryte prabudau ne nuo žadintuvo, o nuo nuojautos, kad kažkas ne taip. Prasimerkiau, pažiūrėjau kiek valandų, neužilgo mums reikėjo keltis ir judėti į trasą. Vis tik Paryžius, čia viskas daug toliau nei Berlyne ar Amstery. Bet Vaidos nebuvo. Nuėjau į Naokio kambarį, jis miegojo. O Vaidos nebuvo. Nu va, galvojau, nejau neišvažiuosim šiandien. Tada radau ją laiptinėj su Tomu. Apsidžiaugiau, kad bent nedingo ir grįžau dar porą valandėlių pamiegot.


Atsikėlus buvo dar sunkiau. Pirmiausia, tai lijo lietus. Visas dienas kol trankėmės po gatves su kuprinėm, nelijo. O dabar, kai reik tranzuot, tai lyja. Na bet ką padarysi, jaučiaus bent kiek geriau už Vaidą, nes ji vapšie nemiegojo. Parašiau Remygai, kad ryt jau galim būt Belgijoj ir kad parašytų kur konkrečiau, pažadinom Naokį, atsisveikinom, padėkojom už viską, ir išėjom. Nuėjom iki...Makdonaldo:) šį kartą tik kavos išgert ir atsigaiveliot. Vaida snaudė visiškai, o aš skaičiau užrašiukus, kaip gi patekt iki trasos. Tada gavom Remygos atsakymą – turistės turistės...reisas vėluoja:) ir mažam Belgijos miestely pavadinimu Fleurus, 60 kilų nedavažiavus Briuselio, jis bus tik ketvirtadienio rytą. Sėdėjom ir juokėmės – ką dabar daryt? Naokiui jautėmės įgrisusios, na kiek gi galima, o dar jam Karoliną su Linu buvom palikusios, bet po tiltu grįžt irgi nesinorėjo, į Belgiją varyt tuo labiau. Taigi tiesiog parašėm Naokiui savo situaciją, o jis atsiuntė šypsenėlę ir tai, kad juk žinom, kur jis gyvena:) et tie geri žmonės.


Kadangi vistiek jautėmės apgautos, o aš ir apskritai kažkokia susiparinus, nuėjom į supermarketą pasimėgaut nesąmonėm – nusipirkom lašišos, Pringles‘ų ir alaus. Dar pavaikščiojom po turgaus aikštę, Vaida norėjo pirkt kažkokią drapaną bet nesusipirko. Pavalgėm ten kažkur susėdusios, palaukėm kol prašvis normali diena, žinoma, ir lyt nustojo, kad jau tranzuot mum nereikia.



Tada grįžom atgal pas Naokį, Vaida atsigulė miegot, Naokis kažkur išėjo, mes su Karo ir Linu žaidėm kortom ir gėrėm Kanterbrau alų iš mažiukų buteliukų, mane išmokė pokerį žaist iš tabako filtrų. Žodžiu, į itin didelę naudą sutaupyta diena neišėjo, bet bent jau pailsėjom ir galėjom kitą dieną nesijaust tokios nevykusios.

Rugpjūčio 10

Kadangi tarėmės su Remigijum, kad mus parveš namo, šita diena turėjo būti paskutinė Paryžiuj. Tarėmės, kad trečiadienį būnam Belgijoj ir jis mus iš ten pasiima.


Taigi Vaida sudarė rimtą planą – turistauti iki vakaro. Šį kartą labai nesipriešinau, paskutinė diena tai paskutinė. Ryte dar pažaidėm Tūkstantį kortom, ir palikom Karoliną su Linu kažką dar veikt, o pačios išėjom į miestą. Norėjom išsiųst atviručių į Vilnių, o Vaida dar buvo radus žemėlapy kažkokį nematytą parką. Paklaidžiojom, pasifotkinom prie gatvių pavadinimų, ant tilto, prie skulptūrų, nu žodžiu, kaip turi būt. Ai, dar neištvėrėm vėl nenuėjusios į Makdonaldą. Prakeikta vieta, bet šį kartą tik ledų suvalgėm. Kadangi Vaida labai norėjo eit į tą parką, o jis buvo tolokai, tai sutarėm, kad eisim, bet pakeliui pasiimsim Desperados, kad bent prasmė būtų tam parke sėdėt.



Tada radom patį didžiausią mūsų matytą supermarketą. Nupirkom ten lauktuvių mamom, kavos ir šokolado, pasiėmėm kažkokio nematyto Boomerang kokteilio ir savo mylimiausio sūriuko, pakeliui išsiuntėm atviručių ir nuėjom į parką. O jau parko keistumas tai neišpasakytas. Pirmiausia, tai negalima užlipt ant žolės. Sėdėt ant žolės tuo labiau negalima. Galima sėdėt ant visur išstatytų kėdučių. Kėdučių. Parke. Pilna visokiausių skulptūrų – nuo liūto iki prezidento. Ir dar labai daug pensininkų. Ir apsauginių. Sėdėjom ir nežinojom, galim ar negalim gert savo kokteiliukus. Bet nieko nesakė apsauginis, tik nuo žolės nuvijo. Vėliau suradom specialią pievą, ant kurios galima gulėt, aš ten ir pasilikau, dar kažkokį eilėraštį rašiau gulėdama alų gerdama, o Vaida nuėjo gėlynų fotografuot kad mamai būtų ką parodyt.



Vakare susitarėm su Naokiu ir jo draugais eiti gerti vyno prie upės. Kadangi jau žinojom jų gėrimo ypatumus, lietuviškai užsipirkom, dar užėjom į Makdonaldą užvalgyt nu nes ką daryt vargšėm išalkusiom:)) taip po truputį ir nuėjom prie upės, tiesa dar porą kartų pasiklydom, kol Naokis mus susirado. Ten buvo ne itin smagus vakarėlis, toks labai ramus gražus ir tvarkingas, aš gėriau vyną ir nostalgiškai prisiminiau Amsterio laikus. Dar jie žaidė kažkokį baisiai mandrą žaidimą kuris reikalauja nechujovos reakcijos, tai aš nežaidžiau, tik valgiau slapta Charlio lašišą. Nu kas per žmogus – tai vyną, tai lašišą, nusiperka, padeda ir nevalgo, tik erzina.


Vėliau prisirinko dar daugiau draugų, ir Karolina su Linu iš kažkur atėjo, ir visi nutarė varyt į kažkokį biurą pas kažką, nes kažkas turi raktus, ir juk visai zjb biure patūsint. Apturėjom turbūt patį smagiausią važiavimą metro – draugas Tomas grojo gitara, per atidarytus metro langus pūtė vėjas, visi dainavo, na buvo labai smagu. Nuvažiavę į biurą susitikom su labai keista gal 40 metų dama, su suknele ir su šampano bonke. Ji labai pergyveno, kad negali atidaryt šampano, nes labai blogas kamštis. Kažkodėl davė man pabandyt, ir kai atidariau aš tą šampaną ji labai mane mėgo visą vakarą, vis davė išgert kol galiausiai aš nuėjau miegot ant kilimo, nes niekas nenorėjo su manim eit namo. Bet iki to užmigimo mes dar ilgai baliavojom, Karolina aiškinosi santykius su Linu, lauke lijo, Vaida susidraugavo su Tomu, kažkas dainavo, kažkas šoko, kažkas kalbėjo apie pasaulio esmę. Jau toks normalesnis balius, palyginus, visai neblogos išleistuvės.


Paryčiais (o gal ir neparyčiai buvo) Naokis mane palydėjo namo, nes visi jautriai reagavo, kad kiek prisnūdau ant kilimo. Dama su suknele irgi miegojo, bet jos niekas nežadino, matyt, džiaugėsi, kad miega.


Rugpjūčio 9


Pagaliau išsipildė mano noras pailsėti ir nieko neveikti, niekur neiti ir nieko nefotografuoti. Ryte tik nusileidom iki vienintelės sekmadieniais veikiančios kinietiškos parduotuvėlės nupirkti maisto. Vėl norėjom pagamint vyrui valgyt. Tik kad toj parduotuvėlėj labai jau keistas pasirinkimas buvo, daugybė pirmą kartą matomų daržovių, kinietiškų pusfabrikačių, net alus keistas buvo. Taigi mano akį patraukė didžiuliai gabalai tofu – Lietuvoj niekad nesu jo nei pirkus, nei valgius. Nusipirkom tofu, pomidorų ir bulvių. Galvojom, jei jau neišeis tofu, Naokis gaus lietuviškai keptų bulvių:) bet išėjo viskas labai gerai, nesvarbu net, kad vietoj kiaušinių teko panaudot majonezą. Pagaminom skaniausius pietus, ir, atsikimšę keistojo alaus pavadinimu Kronenbourg, susėdom žiūrėti filmo. Filmas vadinosi Little Miss Sunshine, ir tai buvo eilinė indie komedija apie mergaitę, santykius ir šeimą. Bet man būtent to ir reikėjo – skanaus maisto, alučio, filmo ir ramybės. Juokinga dabar kai pagalvoji.



Kiek vėliau parašė Karolina! Netgi susitarėm vakare susitikti prie Bastilijos. Iki vakaro praveikėm nieko, paklausėm muzikos, Naokis internete rado kažkokiam bare šiandien vykstantį koncertėlį. Sutemus nuėjom į tą barą. Aišku, pavėlavom, koncertas ėjo jau į pabaigą, ir labai gaila, nes visai įspūdingai ten atrodė, o gal atvirkščiai, du vyrukai grojo ukulėlėm ir dar bala žino kokiais instrumentais.



Išgėrėm bare alaus, vyrukai labai greitai baigė savo pasirodymą, ir nusprendėm nueit...į Makdonaldą. Ką darysi, būna pasitaiko. Paryžiui mes tikrai dažnai ėjom į Makdonaldą. Labai juokinga, kad naktim draudžiama išsinešti iš Makdonaldo maistą. Nes ale naktim šlavėjai miega, ir gali labai daug šiukšlių susikaupt. Na mes kontrabanda prasinešėm bulvyčių ir nuėjom prie Bastilijos palaukt Karolinos su Linu. Pagėrėm vyno, ir neužilgo atėjo mūsų seniai nematyti kolegos. Atrodė pavargę ir nusikamavę, be nuotaikos ir visokį, ir Naokis iš karto pakvietė juos pas save nakvot. Va čia tai žmogus – nesvarbu net, kad kambary nėra vietos, sakė, galit balkone pamiegot, vis geriau nei po tiltu:)

Rugpjūčio 8

Kita diena buvo sunki diena. Nesvarbu net, kad Naokis mums ką tik prabudusioms išvirė kavos ir atnešė tikrų prancūziškų kruasanų iš kaimyninės kavinės. Vaida norėjo turistauti, o aš norėjau ilsėtis. Na bet teko nugalėti savo polinkį tinginystei, ir sudarėm veiksmų planą. Norėjau nupirkti Giedrei pusryčių pas Tifani plakatą, jį išsiųst paštu, dar norėjom pagaliau pamatyt Morisono kapą, kuris, pasirodo, yra Pierre Lachaise kapinėse, Vaida norėjo apžiūrėt kažkokį gigantišką parką. Naokis nusprendė, kad mums tai pavyks tik vienu būdu – jei važiuosim dviračiais. Jau seniau buvom pastebėjusios, kad visi paryžiečiai važinėjasi keistais nuomojamais dviračiais, violetiniais tokiais, atrodo lyg žaisliniais. Visam mieste pilna tų dviračių pridavimo punktų, o sistema pati mums pasirodė neįkandama. Naokis taip ir pasakė, kad dviračiais naudojasi tik vietiniai, nes turistai dažniausiai neįkanda sistemos. Na, bet jis mums viską paaiškino, tie dviračiai kainuoja visai dienai tik keletą eurų, tik reikia turėt sąskaitoj pinigų, kuriuos užšaldo kaip užstatą (grįžus į Vilnių teko laukt kokias 10 dienų, kol tas babkes atšaldys, bet tada to nežinojau), ir spėt kas valandą pakeist dviratį tuose pridavimo punkteliuose.


Taigi, pasiėmėm dviratukus ir pasileidom važiuoti iki Notre Damo katedros, kur netoli mačiau tuos plakatus. O važiuot tai buvo baisu. Aš apskritai neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau važiavus dviračiu, o čia dar Paryžiaus gatvėmis. Gerai, kad ten beveik visur puikiausi dviračių takai, bet vis vien kartą vos nepartrenkė motociklas. Na, bet plakatą nupirkom, tik paštas šeštadienį nedirbo. Sustojom pavalgyti, nusipirkom labai skanaus prancūziško tuno su pomidorais, fantastiškas maistas, dar išgėriau kažkokį energetinį gėrimą, nes kitaip jaučiau, kad ant to dviračio ilgai neišsilaikysiu. Tada nuvažiavom į kapines. Šiaip tai teisybė, su dviračiu Paryžius daug mažesnis ir svetingesnis, pėsčiom ten vaikščiot tikrai neverta. Nebent turi mėnesį laiko.


O kapinės tai begalinio dydžio, gaila, kad mes tada buvom supratusios, kad negalima palikt dviračių ilgiau nei 45 minutėm, ir tik iki Morisono ir spėjom nueiti. Oskaras (mano mylimiausias Wilde‘as) ilsėjosi pačiam tolimiausiam kapinių kampe, tai niekaip nebūtumėm spėjusios. Susimovėm su tais dviračiais, pasirodo, galima juos palikt kad ir iki vakaro, o nuoma šiaip ar taip galioja 24 valandas. Na, bent jau pas Morisoną nuėjom. Ir nieko įspūdingo nepamatėm, tiesiog kapas aptvertas tvora, aplink vaikšto apsauginiai, kurie išvarė medituojančią porelę. Juokinga:) dar ant kapo gulėjo batai.



Pabuvusios pas Jimį nuskubėjom iki dviračių ir tada jau buvo Vaidos laikas – parkų laikas. Važiavom į kažkokį gigantišką parką. Aš murmėjau, nes Naokis parašė, kad sėdi bare ir kvietė atvaryt. Bet visvien išvaikščiojom tą parką, pafotkinom visokius baobabus didžiulius ir gėlynėlius. Tada jau džiaugiaus, kad negalim palikt dviračių ilgam hehe.



Parke jau Vaida manęs pasigailėjo, ir neužilgo važiavom į centrą pas Naokį su draugais. Jie iš baro jau buvo išėję, ir pasikvietė pas kažką į svečius. Ten susipažinom su Naokio draugais – Charliu ir dar keliais. Charlį pavadinom candyman‘u, nes jis nuolat valgė saldainius. Pastoviai. Visi geria vyną – jis valgo saldainius. Arba geria kokį saldų saldų Smirnoffo kokteliuką. Su saldainiais. Bet dar Charlis turėjo motociklą. Aš vaikiškai paprašiau, kad pravežtu gatve – niekad nebuvau važiavus motociklu ir nenorėjau praleist progos:) jis juokėsi, bet sutiko. Smagus jausmas. Po to sėst ant dviračio kažkaip beviltiška.


Tą vakarą praleidom su prancūzais. Pavažinėjom po miestą, jie parodė patį brangiausią ir prabangiausią rajoną, kur klube šampanas kainuoja kelis tūkstančius eurų. Matot, kaip pasirodo būna. Tie Naokio draugeliai tai irgi matosi kad babkių turi nemažai, ir pirko brangiausius vynus lašišas. Mes draugiškai vaišinomės.



Apvažiavę keistuosius rajonėlius, sustojom „išgert vyno“ po Paryžiaus tiltu. Ten pirmą kartą pamačiau, ką iš tiesų reiškia Paryžiaus tiltas – prie kažkokių šildančių išmetamųjų vamzdžių miegojo bomžai, šalia pat tūsinosi jaunimas, aplink lakstė didžiulės žiurkės. Bandžiau vieną tokią prisiviliot Charlio m&m‘su, bet ji buvo nesukalbama. Po tiltu Naokis pagrojo gitara, šalia mūsų pastovėjo brangus prancūzų nupirktas vynas, kurio jie nė nesiruošė gerti. Nesupratau, kas per mada – nusipirkt vyną, jį pastatyt ant žemės ir jo negerti. Tiesa, gal po pusvalandžio mums pasiūlė paragaut:) Prancūzų tūsai pasirodo skiriasi nuo lietuviškų tūsų – jie gali susirinkt ant upės kranto, šokt ir dainuot, ir negert. Arba gert nedaug. Gurkšnot. Degustuot. Greit susiradom draugų, kurie atėjo klausytis gitaros, o ir aš sužinojau vieną nuostabiai gražią – Willio Masono „Oxygen“. Po kiek laiko Charlis išvažiavo namo, jis, pasirodo, gyvena ne Paryžiuj, o gal 20 minučių kelio nuo jo kažkokiam užmiesty didžiuliam name. Paryžiuj butą irgi turi, bet jam čia nepatinka.



Mes irgi ilgai netrukę susipakavom ir nuėjom miegot, aš visai džiaugiaus, nes Naokio bute man buvo pati tinkamiausia miegui aura, jei pati ten gyvenčiau, pramiegočiau visą laisvalaikį.

Rugpjūčio 7

Štai šio ryto prabudimas buvo vienas įspūdingiausių ir paskatinusių mus imtis pokyčių mūsų turistavime. Pirmiausia, tai atsibudau, nes šalia manęs gulėjo arabas kebabas. Su atsegtu klynu. Paklaikau per miegus visai, pradėjau lietuviškai (na gerai, rusiškai) jį siuntinėt ir daužyt per galvą. Kas keisčiausia, kai jis susirinko šmutkes, aš tuoj pat vėl užmigau. Kaip tikra Paryžiaus Potiltinė. Kas juokingiausia, jis tada persikraustė prie Vaidos. Ji taip ramiai pabaidyt ir miegot nenorėjo, tad mane vėl pažadino baisiausiai putodama, ir teko paskui kebabą pakuotis į kitą upės pusę prisipilt vandenuko į bambalius ir pagulėt ant pievelės. Neskaičiavau, kiek mes buvom išmiegojusios, bet ne ilgiau kelių valandų. Dar net bloga nebuvo spėję pasidaryt.


Nuėjom ten, kur vakarais vyksta tūsai, susivyniojom į miegmaišius ir vėl tuoj pat užmigom. Bet jau kai nesiseka tai nesiseka, ne tik kad pradėjo lynot, ką mes ignoravom, bet dar ir mentai atėjo ir liepė mums nemiegot. Susinervinom baisiai, lyg jiem skirtumas būtų, ar mes gulėtumėm ant pievukės, ar miegotumėm ant pievukės. Bet tie mentai nekalbėjo angliškai (netikėta), tai teko atsisėst ir laukt kol jie nueis. Bet jie nuėjo porą metrų ir stebėjo mus iš už krūmų. Pasijutom nejaukiai, ir nusprendėm daryt perversmą – susirast interneto kavinę ir parašinėt į couchsurfingą, kad mums mirtinai reikia nakvynės. Kavinę susiradom palyginus greitai, bet tie keturi eurai už valandą kažkaip mūsų neviliojo. Supratusios, kad kitos išeities nėra, pradėjom rašyt iš eilės visiem paryžiečiam. Lost in Paris, and so on. Papasakojom apie taip kaip užknisam mentus ir panašiai. Parašėm aštuoniem žmonėm, tada nusibodo ir nuėjom gert kavos.


Tiesiai priešais Starbuksą buvo kažkokia Makdonaldo padielkė, ten ir užėjom. Kava buvo šlykšti, Vaida išvis gavo vandens su pieno milteliais, aš irgi nesupratau ką gėriau, bulvytės buvo kartoninės, nu žodžiu neskaniai papusryčiavom ir parūkėm spoksodamos į Starbuksą.



Dar užėjom taip pat paspoksot į visokiausių nenusakomai dailių šmutkių parduotuvėlę, nusifotkinom prie Merlin Monroe ir prie Audrey Hepburn, papavydėjom visko ten, ir jau galvojom eit alaus nusipirkt, kai gavom Baywatcho žinutę. Ogi jis klausė, kaip mums pasisekė pas mentus, kur nakvojom ir kur nakvosim toliau. Dar pasiūlė susitikti. Šiaip tai, nežinojom ką daryt. Nenorėjom mes nei su juo susitikt, nei kad jis pistų protą apie saugumo etiketą Paryžiaus gatvėse. Bet kadangi visiškai neturėjom ką veikti, pagalvojom, kad kodėl gi nepapramogavus. Pasiūlėm Baywatchui susitikti prie Gare de Nord, ten, kur ir buvom atvažiavusios iš Lillio. Nuėjom į metro, nusipirkom bilietėlius, ir tada susiparinom iš naujo – o gal pochui, nevažiuot pas tą Baywatchą, geriau einam gert. O gal važiuot, kiek galima gert. Stovėjom stovėjom, minkėmės minkėmės, buvo gaila babkių už tuos talonėlius, žodžiu, prisidirbom. Nusprendėm eit tik su vienu talonėliu. Aš pažymiu, Vaida perlipa ir einam. Taip ir padarėm, tačiau tas mūsų dešimt minučių trukęs minkymasis po kamerom tikrai atkreipė kontrolierių dėmesį. Taigi jie mus pasigavo ir konstatavo faktą, kad „two persons one ticket – no way to go“. Mes persigandom, va dabar tai jau gausim baudą, zjb gyvenimas, tai nusprendėm apsimest debilėm ir nešnekėt jokiom kalbom. Tai tik žvalgėmės su Vaida ir murmuliavom kažkokias nesąmones, Vaida dar parodė kontrolierei tuščią piniginę, ji pažiūrėjo Vaidos pasą, pamatė kad mes iš Lietuvos, jos širdis suminkštėjo, tai tik pagrūmojo pirštuku ir paleido. Po tiekos nemokamų važinėjimų įvairiausiom transporto priemonėm mus pagavo metro požeminėj perėjoj...


Nuvažiavusios iki stoties, nuėjom į Makdonaldą, kuriame ir turėjom susitikt su Baywatchu. Tada supratom, kad mes nė velnio neatsimenam, kaip jis atrodo. Pilnas Makdakas juodaodžių, ir visi jie vienodi. Pastovėjom biški, pasijuokėm iš kvailos situacijos, ir sugalvojom, kad likimas mums liepia grįžti į Leader Price ir pasiimt pavalgyt ir alaus. Nuėjusios pradėjom pirkt visokiausias daržoves, kaip keista, kad namie aš nė už ką nenorėčiau valgyt paprasto pomidoro be druskos ir pipirų, o tada aš jo norėjau labiau nei kad norėjau alaus. Staiga, man besveriant pomidorą, ėmė skambėt mobilus. Ogi Baywatchas mūsų pasigedo. Bandžiau su juo pakalbėt, bet nieko nesupratau ką sako, tik pinigų gaila pasidarė, tai tik išsijungiau ir parašiau jam žinutę, kad ateitų į Leader Price. Manėm, kad neateis. Aš gal net kiek tikėjau, kad neateis. Bet jis atėjo. Atėjo ir metė užuojautos sklidiną žvilgsnį į mano pigiausią alų ir pomidorą. Nesuprantu, kuo jam užkliuvo pomidoras.


Pasakėm Baywatchui, kad norim eit į kokį parkiuką pavalgyt. Tačiau jis turėjo kitokių planų. Jis turėjo planų surasti mums viešbutį. Pasakojo apie kažkokį draugelį, kuris žino puikią beprotiškai pigią vietą. Mes tai tik juokėmės. Sakėm, kad už viešbutį nemokėsim. Bet tai kaip pigu! Nesuprato mūsų draugas. Tuoj sužinojom, kad tas „pigu“ – 50 eurų nakčiai. Žmogui. Atsikimšau alaus. Prisėdom ant laiptelių. Tiesiog nebebuvo jėgų juoktis. Pasakiau Baywatchui, kad tiek pinigų turiu iki kelionės galo. Jis visvien mūsų nesuprato. Tada pasakiau, kokia minimali alga Lietuvoj. Atrodė, kad draugas apsiverks. Jis nuoširdžiai nesuprato, kaip taip gali būti. Bet bent jau atrodė, kad patikėjo, jog nemeluojam. Ėmė pasakot apie save, kaip dirba Briusely, bla bla. Paskambino keliems draugams, sako, einam, sumokėsiu jums už viešbutį. Mes kažkiek pasilaužėm, bet po to supratom, kad jam tie keli šimtai eurų kaip mums 20 litų. Iš tiesų tai aš tikrai nenorėjau, kad Baywatchas mums nuomuotų viešbutį ir šiaip man nepatiko jo kompanija. Šalia jo jaučiaus murzina valkata valganti gatvėje pomidorą. Mane erzino jo išlyginta raudona maikė ir manikiūras. Bet realiai nelabai turėjom ką daryti, miegot po tiltu nusibodo ir žinoma kad norėjau į dušą, net ne dėl to, kad Baywatchas juokėsi iš to, kada mes paskutinį kartą maudėmės.


Taigi sutikom eit su juo į kažkokį kebabų rajoną, kur randasi tas pigus viešbutis. Kai man jau ėmė visai nepatikti aplinka, gavau sms‘ą. Ak, išganingasis couchsurfingas. Vienas iš aštuonių prancūzų nusprendė paskolint mums savo sofą. Tuoj pat pakeitėm trajektoriją ir vos ne pabėgom nuo nustebusio Baywatcho. Jis atrodė toks liūdnas, kad mano lietuviškas protas vėl ėmė įsivaizduot, kad jis tik ir svajojo kaip miegos vienam kambary su Vaida:) na, bet mes jam tokios progos nesuteikėm, dar jam šaukiant kad jei tas mūsų prancūzas bus arabas nė negalvodamos grįžtume, bet mes jau nebegirdėjom. Prancūzo vardas buvo Naokis ir jis parašė, kad ateitume prie Gare de Lyon, ten kur buvo ir mūsų daiktai, ir kad jei nepažinsim, jis bus su ukulėle. Nežinojau, kas ta ukulėlė, bet skambėjo viskas daaaug geriau nei leist laiką su Baywatchu pigiam (na, sąlyginai) viešbutį kebabų rajone.


Neužilgo susitikom su Naokiu, jis vienas gyveno pačiam Paryžiaus centre (nors kaip didelis Paryžius, taip didelis ir centras, na bet netoli mūsų miegamojo iškyšulio), visai šalia tos vietos, kur pusryčiavom tada, kai nusprendėm daiktus pasidėt į stotį. Kas mus labiausiai džiugino, tai jis buvo labai draugiškas, puikiai kalbėjo angliškai, ir tuoj mums visko apie save papasakojo – kad studijuoja kinematografiją, kad jo mama (ar tai tėvas) japonas, o ukulėlė pasirodė besanti nedidelė gitara.


Užlipom į šeštą ar tai septintą o gal penktą aukštą, ir mus pasitiko vienas jaukiausių mano matytų kambarių. Kaip vienam vyrukui, tai tas butas pasakiškas, jis tuoj pat pasakojo, kad gyveno čia kartu su mergina, bet jie neseniai išsiskyrė, tai jis dabar liūdnas ir vienišas ir džiaugiasi sulaukęs kompanijos. Mes sumetėm daiktus, išsimaudėm, pasidažėm, Vaida juokėsi kad „oho, Aistė turi akis“, ir pasisiūlėm pagamint Naokiui vakarienę. Viena ką galėjau sugalvot, tai mano bet kokiom sąlygom visada tobulai pavykstanti pasta puttanesca. Naokis draugiškai nuėjo į parduotuvę, mes jam surašėm prekių sąrašą, o jis net pinigų iš mūsų neėmė. Grįžo su keistais pomidorais ir nenupirkęs alyvuogių nes aš, žinoma, pamiršau jų užrašyt, bet už tai atnešė alaus, ir prasidėjo ramus vakarėlis. Mes gaminom valgyt, Naokis grojo gitara (o gitarų jis namie turėjo kokias šešias, tiek akustinių tiek elektrinių tiek tų ukulėlių), gėrėm alų ir kalbėjomės apie keliones. Negalėjau atsidžiaugt, kad mes čia, o ne su Baywatchu viešbuty už 50 eurų.



Pavalgę išėjom į miestą, vis tik penktadienis buvo. Naokis nuvažiavo kažkur pas draugus, mes vėl patraukėm link Sully tilto, ir susitarėm po kelių valandų susitikt. Vėl nusipirkom savo mėgstamo vyno už eurą, tiesa, šį kartą su juo itin nepasisekė, buvo toks netikęs, kad net teko skiest su vandeniu. Neužilgo atvažiavęs Naokis negalėjo patikėt, kad mes taip darom, čia jam buvo tolygu lyg lietuvis pamatytų kad kažkokia višta vandeniu skiedžia alų. Bet mums itin nerūpėjo prancūziškos problemos, iš tiesų tai tenorėjom greičiau išgert vyną ir eit miegot, miegot, miegot lovoj, su pagalve, su antklode, miegot po stogu. Gerai, kad Naokis mus suprato, ir greit parsivedė namo, kur net neatsimenu kaip, bet matyt per kelias minutes užmigom.

Rugpjūčio 6

Ryte buvo vienas iš malonesnių pabudimų – atsimerki, ir šviečia saulė, šalia pat plaukioja laiveliai su turistais, Vaida valosi dantis su braškiniu mineraliniu. Dar būčiau miegojus ir miegojus, bet Vaida norėjo eit i kitą upės pusę pagulėt ant žolytės. Nuėjom, pasideginom, pasiklausiau muzikos pirmą kartą per kelionę.



Po kiek laiko pagalvojom, kad reik eit susirast supermarketą, o tada apžiūrėt Paryžiaus kupriaus katedrą, kuri buvo visai čia pat, net matėsi nuo mūsų deginimosi vietelės. Rasti supermarketą buvo daug sunkiau, nei įsivaizdavom. Tiksliau, taip jo ir neradom. Nuėjom toliausiai, radom netgi turgų (kur pomidoras kainuoja 3 eurus), ir teko sustot prie vienos tų mažų bet brangių korėjiečių parduotuvėlių. Nusipirkom batono, kažkokio keisto sūrio, garstyčių ir bambalį kokakolos. Išleidom baisiausiai daug pinigų, net kilo pikta mintis vogt lauke sudėliotus persikus, bet susivaldžiau. Iš tiesų tai jau ėmė jaustis, kaip trūksta vitaminų – dar Amsterdame biški persipjauta koja buvo užgijus tik vos-vos. Norėjau pomidorų, agurkų, salotų lapų, ir ypač lietuviškos grietinės (Paryžiuj nieko panašaus nesugebėjom rast). Čia pat perėjusios gatvę ir pavalgėm, dar pasifotkinom ant kažkokių keistų spyglių prie namo kampo – sugalvojom, kad jie čia tam, kad nieks ant kampo nemyžtų.



Pavalgiusios, per itin turistiškas gatveles (radau rūžavą pusryčių pas Tifani plakatą ir ilgai galvojau, pirkt ar nepirkt jį Giedrei lauktuvių, nusprendžiau kad nepirksiu) nuėjom iki Notre Damo katedros. Per visą aikštę tęsėsi eilė žmonių, norinčių patekti į vidų. Nusprendėm, kad nors mes irgi norim, bet nenorim, ir patraukėm link Luvro. Pakeliui praėjom didžiausią Paryžiaus mentinę, atrodė įspūdingai – ant sienų didžiulės nuotraukos kaip iš CSI, kriminalistai, riaušių policininkai, šiaip visokie tvarkdariai. Na, bet per ilgai nespoksojom, buvo siaubingai karšta, ir norėjom kuo greičiau patekt į vėsų muziejų. Atėjusios dar pasekėm aplinkinių pavyzdžiu ir sumerkėm kojas į fontaną. Iš kart buvo geriau, ir prasėdėjom ten gal pusvalandį. Aš iš tiesų tingėjau eit į ta Luvrą, man įdomu buvo tik Mona Liza ir paskutinė vakarienė, kuri pasirodo apskritai ne Luvre. Na, bet kadangi jaunoms Europos Sąjungoms pilietėms įėjimas nemokamas, pasinaudojom proga.



O Luvras tai didžiulis. Kai daug mieliau sėdėtum kokiam rūsy su gyva muzika ir bokalu alaus, iš vis gigantiškas. Pamačius Mona Lizą, apskritai buvo nebeįdomu. O ir pati Mona visai ne tokia, kokia turėjo būti – mažytė, už stiklo, per žmones apskritai neprieisi prie jos. Taigi, Luvras visai manęs nesužavėjo, tikiuosi bent Vaida liko patenkinta tomis trim-ar-kiek-mes-ten-praleidom valandom. Tik va nuotraukų pridarėm ne ką mažiau nei Berlyno zoologijos sode, nes ką daugiau ten veikt. Šiaip juokinga buvo tas, kad fotografuoti draudžiama ir ant kiekvieno kampo kabo perspėjantys ženklai, fotografuoja visi ir kiekvienas.



Tikėjaus, kad išėjus bus bent kiek vėsiau, bet anaiptol. Liko tiesiog nustoti skųstis ir keliauti ten, kur buvom suplanavusios – link Pompidou centro, o tada į Monmartrą. Pakeliui dar Vaida pamatė didelę Adidaso (o gal Naiko) parduotuvę ir aš netgi sugebėjau joje Vaidą pamest. Atėjus prie Pompidou centro, aš tiesiog atsisėdau ant žemės (neatsimenu dabar, ar man tada skaudėjo kažką ar tiesiog tas minėtas vitaminų trūkumas, bet ieškoti parduotuvės su ALUM nuėjo viena Vaida). Prie to keisto juokingo itin postmodernios architektūros statinio vyko gatvės cirko pasirodymas. Na, ne visai cirko – vyrukas dryžuotom kojinėm tiesiog darė šou. Gainiojosi žmones, pasakojo visom kalbom anekdotus, vaikščiojo ant lyno. Mes sėdėjom ir gėrėm Vaidos atneštą Desperados, be mūsų aikštėj alkoholį gėrė tik bomžas, valgėm vaisius ir gydėmės vitaminų trūkumą. Po vyruko dryžuotom kojinėm pasirodymo aikštė ėmė tuštėti, ir mums teko tiesiog pasiklaust, kaip geriausiai nuvažiuot į Monmartrą.


Susižinojusios kelią, patraukėm link metro. Ilgai važiavom, kol pagaliau pasiekėm tą vietą, kuri man ir buvo įdomiausia Paryžiuj. Paprasti žmonės, paprastos parduotuvės, paprastos kainos, daug visokių šmutkių, spalvų, margumynų. Žinoma, nuėjom į supermarketą. Tą vakarą buvom nusprendusios pagaliau nusipirkt normalaus alkoholio ir naktį praleist prie baltosios Monmartro bažnyčios. Didžiausią juoką sukėlė tuščios supermarketo lentynos – tiesiog back to sovietmetis. Išpirktas visas pigus vynas, išpirktas vos ne visas brangus vynas. Taigi pasiėmėm džino. Paskui vis dėlto grįžom prie vyno. Dar nuėjom prie alaus. Buvom pavargusios, benamės ir norėjom prisigert. Apsipirkusios išėjom į Monmartro gatves. Vaida nuėjo į kažkokią kavinę persirengt, o aš ilgiausiai sėdėjau ant žemės, gurkšnojau alų ir kalbėjaus su netikėtai paskambinusia Giedre. Ji įkalbėjo mane vis dėlto grįžti ir nupirkt jai tą rūžavą plakatą ir atsiųst paštu:) Pakalbėjus telefonu, mane ėmė kabint vietinis baltarusas, o gal ukrainietis, o gal kažkas, na bet jis kalbėjo rusiškai. Klausė, kas aš, kodėl aš, kur aš, su kuo aš, kada aš. Labai norėjo su manim išgert vakare prie bažnyčios. Dar prašė numerio bet sakiau kad neturiu, tada klausė, tai kaip aš kalbėjau telefonu dešimt minučių. Gerai, kad tuoj pasirodė Vaida, ir pabėgom nuo įkyraus draugo.



Taip tam Monmartre daug nieko ir nepamatėm. Užkilom kalnu link bažnyčios, padariau vienintelę nuotrauką ir susėdom ant žolytės gert alaus. Iki pačios bažnyčios reikėjo arba kilt mokamu liftu, arba nuobodžiai kopti, tai kaupėmės kopimui. Iš viršaus stebėjom juodaodžius, kurie įkyriai pardavinėja tas ale draugystės apyrankes – panele, duokit ranką, oplia užriša, panele, du eurai, panele kur jūs bėgat, panele, vienas euras, jums patiks, panele... Juokėmės, nes jau iš kokių trijų žmonių buvau girdėjus apie šitą biznį bažnyčios papėdėj. Tada pasirodė mentai. Baisiausiai susierzinom, nes buvom ką tik atsidariusios po antrą skardinę ir mažiausiai norėjosi jas ten palikt o tuo labiau išpilt. Bet pasirodo, kad mentai tiesiog liepė visiems dingt nuo pievelės, nes tam tikra valandą pievelė užrakinama. Visi sutartinai pajudėjo link lifto į kalną. Mes dar jautėmės tam nepasiruošusios, tai tiesiog susėdom kažkur bet kur, ir toliau gėrėm savo alų. Ir štai tada pasirodė Mūsų Kelionės Niekšas:)


Mūsų gynybiniai mechanizmai jam nesuveikė dėl to, kad jis buvo visiškai kitoks, nei kad visi įkyrūs juodaodžiai ir įkyrūs arabai. Jis buvo su kostiumu, malonus ir galantiškas, ir tiesiog priėjo parašyti žiebtuvėlio. Prisidegęs cigaretę, paklausė, ar ruošiamės čia kilti link bažnyčios. Mes jam pasiskundė, kad nenorim mokėt už liftą, tai teks lipt. Tada jis pasiūlė parodyt mums, kaip už liftą nemokėt. Čia praradom paskutinį savo budrumą. Galantiškas vyras su kostiumu parodys būdą apeiti sistemą. Jis ėmė kažką pezėt apie vyną už penkiasdešimt ar kažkiek panašiai eurų, kurį planuoja gert ant kalno, ir taip toliau. Iš pradžių labai neužkniso, mes papasakojom apie save, jis kažką apie save, tada užkilom iki bažnyčios. Jis tiesiog prasivedė mus pro ten, kur visi išeina. Nes Paryžiuj tikrai niekas nieko nemato, o jei ir mato, tai visiem vienodai. Prie bažnyčios dar atėjo kažkokie Niekšo draugai, mes gėrėm džiną, ir po truputį jie pradėjo užknist. Sugalvojom, kad reikia plautis. Tai pasakiau jam, kad einam mes į tūliką. Bet jis ne, sako palydėsiu. Nuėjom mes į tą tūliką, stovim ir svarstom, ką gi čia daryt, kaip mandagiai jų atsikratyt. Nieko gero nesugalvojusios, sprukom iš tūliko ir dėjom į kojas. Sparčiu žingsniu varėm link Bažnyčios, o jie iš galo šaukė, kad palauktume. Bet aš tik atsakiau, kad mes einam apsidairyt, ir toliau sprukom.


Pasprukusios pradėjom ieškot draugų, nes visiškai nebenorėjom čia leist nakties dviese. Ant tų garsiųjų bažnyčios laiptelių rinkosi marga publika – tiek turistai su šampės bonkėm, tiek reperiai šokantys breiką, tiek krepšininkai ten kažkokie sužavėję Vaidą. Po kiek laiko ir po kiek alkoholio ėmėm jau bendraut su naujais draugais, kai staiga netikėtai iš viršaus atskriejo plastmasinė bonkė ir vožė man į galvą. Iš paskos atsivilko Niekšas, ir ėmė linkėt, kad mus po krūmais išprievartautų. Va tada jau visai nusiminėm, su kuo mes čia susidėjom. Nusprendėm, kad reik dingt toliau, kad jie mūsų nematytų. Užlipom iki pat bažnyčios, ten radom besėdinčius kažkokius čekus, bet jie ne itin sugebėjo šnekėt angliškai, tai per ilgai pas juos neužtrukom. Be to, ir Niekšas lengvai matė, kur mes vis dėlto sėdim. Taigi grįžom atgal į apačią, įsitrynėm tarp naujų draugų ir visai smagiai leidom laiką. Toks vienas mielas diedukas grojo gitara, dainavo kažkokias piratiškas daineles, aš susiradau draugelį, su kurio pagal dieduko muziką šokom. Niekšas, pamatęs, kad mums linksma, atsivilko atsiprašinėt. Tai mums visiškai nepatiko. Tuo labiau, kad naujas draugas pasakė, kad pasiims mus pas save nakvot, bet tik tokiu atveju, jei Niekšas su chebra nesivilks iš paskos. Na, nepabandęs nežinosi, susipakavom ir pradėjom slinkt tolyn nuo bažnyčios. Deja, jie net negalvojo atsilikti. Nebūtumėm tiek gėrusios, būtų daręsi baisu. Tada baisu nebuvo, tiesiog pasiūlėm draugeliui užeit į barą ir palaukt, kol tie kažkur pradings. Nuėjom, pasiėmėm alaus, susipažinom su vienu smagiu juodaodžiu. Sėdėjom gėrėm ir buvo linksma, kol mūsų Niekšas, priėjęs prie lango nepradėjo rodyt Vaidai, kad jai gerklę perpjaus. Vaida persigando, aš išėjau į lauką „parūkyt ir išsiaiškint situacijos“. Gal tokia drąsi buvau todėl, kad vis vien dažniausiai visokie lochai (nu gerai, ir ne tik lochai) kabino Vaidą, o ne mane. Kaip ten viskas iš eilės buvo, jau nebeatsimenu, bet buvo visko – ir peilis, ir mėlynė Vaidai ant rankos, ir to juodaodžio iškviesti mentai.


Monmartre pirmą kartą pamačiau, kaip mentas bėga. Ne tik bėga, bet ir pagauna blogietį – visai kaip per filmą. Pagavus Niekšą, mums buvo pasiūlyta važiuot į mentūrą rašyt pareiškimo. Vaida nenorėjo, aš norėjau, nes juk vis vien nebuvo kur nakvot – draugeliai seniai pasiplovė iš tokios nesvetingos situacijos. Gerasis juodaodis, kurį praminėm Baywatchu ir nė viena neatsimenam jo vardo, pasiėmė mano numerį, ir pasakė, kad būtinai susisieksim, kai išeisim iš mentūros, nes nu negalima dviem panelėm valkiotis Paryžiaus gatvėmis. Taip ir išvažiavom. Į vieno bjauriausių rajonų mentinę.


Ten mentams kilo baisiausiai daug keblumų, kol parsivežė jauną pareigūną Michaelį, mokantį normaliai angliškai. Jis buvo labai mielas, draugiškas, paslaugus, malonus ir visoks kitoks. Vaišino mus rūkyt, vaišino arbata, ir visko pažodžiui klausinėjo. Kadangi nusprendėm, kad pagrindinė nukentėjusioji bus Vaida, ji viską jam ir pasakojo. Mentas netgi siūlė važiuot į ekspertizę dėl tos mėlynės, bet nenorėjom terliotis, o ir adresus Lietuvoj ne tuos pasakėm, kad kas nutiko Monmartre, ir liktų Monmartre. Juokas per ašaras prasidėjo, kai sužinojom, kad mūsų Niekšas puikiai mentūroj žinomas, teistas už smurtą, prievartavimus, plėšimus ir kažkokios mergiotės įkalinimą savo namuose. Na ir dar, kad jis arabas vardu Smailis, kirtis ant pirmosios i.



Gavusios protokolus (PROCES VERBAL), patikinusios, kad daugiau nemiegosim po tiltu ir sulaukusios mentūroj pirmųjų metro, išvažiavom atgal į savo apylinkes link Sully. Dar turėjom bonkę vyno, nuotaika buvo absoliučiai puiki, nepirkusios bilietų prašliaužėm į metro, pasifotkinom toj būdelėj kaip per filmus kur porelės fotografuojasi, tik aišku, su savo fotoaparatu. Labai daug linksminomės, žodžiu, paryčiais Paryžius žavus. Grįžusios į savo Sully iškyšulį tuoj pat užmigom, buvo jau šviesu, o ir mentų po šios nakties nebebijojom.