Liepos 27

Po geros valandos ėmė švisti. Lėtai gretima gatve pravažiavo mentų automobilis. Kažkoks vyrukas šūkavo mums ir siūlė eit miegot į jo mašiną. Mergina vedžiojo gyventojų šunis. Po truputį kėlėsi žmonės, važiavo į darbus. Visgi pirmadienio rytas – tikėjaus, kad ir mūsų namo gyventojai anksti atsibus. Bet veltui. Beveik iš kiekvienos laiptinės išėjo po žmogų, tik ne iš mūsiškės. Vaida miegojo. Aš jaučiaus kaip visiška valkata, negana to, mane ėmė graužt nerimas ir baimė, kad gal aš visai ne laiptinėj palikau tą tašę, arba gal kažkas ją rado ir pasiėmė pinigus, žodžiu, vėl reiškėsi lietuviška paranojinė natūra. Visiškai susibiesinau vos neapsiblioviau, žadinau Vaidą kad mane guostų, kai iš gretimos laiptinės išėjo vyriškis. Jis iš karto priėjo prie mūsų ir paklausė, kas atsitiko. Aš jam paaiškinau situaciją, jis ėmė ir apskambino į bet kurį namo butą. Paskambino ir nuėjo. Sėdėjom apšalusios. Ne tai, kad mums nė į galvą neatėjo taip padaryt, šiaip jautėmės apstulbintos. Po kelių minučių duris atidarė malonios išvaizdos juodaodis. Pasirodo, čia pas jį ir gyveno suomiai. Jis labai nusistebėjo, kodėl mes irgi nelipom į viršų. Nenorėjau leistis į jokias kalbas, tik nėriau į vidų, griebiau tašę ir laukan. Jaučiaus višta ir panašiai, o jis tik stovėjo nusistebėjęs ir norėjo pasiaiškinimo. Taigi greit susipakavom ir dėjom į kojas.

Šiek tiek pasiklausinėdamos, šiek tiek pagal žemėlapį, nuėjom maždaug link centro, ir radom normalų supermarketą. Aš norėjau daug daug pavalgyti, o Vaida norėjo super momento, kad klijuoti plyštančią kvadratinę kuprinę. Nusipirkom ryžių, konservuotų pupelių, sojos, limonado ir nuėjom ant vienos iš prieplaukėlių pavalgyt. Pagaliau atslūgo stresas, alkis ir kiti nemalonūs jausmai. Skaniai pavalgėm, aš pašėriau balandžius, kurių ten šimtai ir kurie yra visiškai nebailūs, Vaida jiems nejautė tokių šiltų jausmų, kaip tik baidė, vadino Ligom, ir trukdė man žaisti. Tada taisėm kuprinę. Nes jai visiškai norėjo nuplyšti petnešos. Man buvo itin juokinga, Vaidai ne taip juokinga, bet finale prikabinom tas petnešas su tokiais tvirtais neatsisegančiais plastmasiniais kabučiais, užvarėm momento dėl tikrumo, dar su lipnia juosta ant viršaus užklijavom, nu žodžiu kuprinė įgavo turbo reindžerio pavidalą. Dar truputį pagulėjom ant prieplaukėlės, pažiūrėjom, kaip kanalais plaukioja buržujiški turistai, kėlėm į jų sveikatą savo limonadus ir šiaip ilsėjomės.

Tada atėjo metas susirasti centrinę biblioteką, kur mūsų laukė nemokamas internetas ir tikėtinai Komjaunimo žinutė. Pakeliui dar įsigijom normalų labai aiškų ir gražų žemėlapį, sumokėjom kelis eurus (iš tų dvidešimt, moterėlės duotų). Lengvai radom tą biblioteką, ten vienas esminių statinių pasirodo, visai šalia pat centrinės stoties. Iki tos bibliotekos reikia eiti ilgu tiltu, pro keistus gigantiškus kinų restoranus. O pati biblioteka tai mažu įspūdinga – 7 aukštų, su panoramine kavine, knygas gali skaityt kokias nori ir kiek nori, nereik jokių pažymėjimų, pilna kompiuterių su nemokamu internetu, o tualetai iš vis minimalistiniai šedevrai. Pasikrovėm telefonus, aš radau Kominio žinutę su jo numeriu, pagaliau ir Amstery mums pamažu ėmė sektis.

Susitarėm su lietuviais susitikti vakarop, ramiai grįžom į centrą, pakeliui dar sumąstėm nueit į Kankinimų muziejų. Čia buvo dar viena klaida, nes sumokėjom po 7 eurus, o pamatėm kelias nuotraukas, daug rašytinių šaltinių, skaistybės diržą, kelis kuolus ir kėdę su spygliais. Na bet bent jau diedukas prie durų buvo itin malonus, su brendžio kvapeliu, ir pakėlė nuotaiką. Po muziejaus nusprendėm, kad vėl reikia pailsėt, nes man baisiausiai skaudėjo kojos padą (iki dabar nesuprantu, kas tam padui blogai buvo), o Vaidą erzino kuprinė. Taigi pasiėmėm pagaliau nebrangaus skanaus alaus pavadinimu Grolsch, olandiškų čipsų ir sėdėjom sau nieko neveikdamos ant vienos iš prieplaukų. Dar sugebėjom pasišukuot ir persirengt ant tos prieplaukos. Parašė suomiai, ar mums viskas normaliai, tai atrašiau kad „of course!”, Vaida po to sakė, kad nemandagiai parašiau, bet kažkaip tada tikrai nenorėjau jų vėl susitikti ir patvirtinti gėdingo fakto, kad miegojom lauke prie durų.

Pailsėjusios, nešinos skaniuoju alučiu, nuėjom į Dam Square susitikti lietuvių. Šiaip, buvau baisiai pasiilgus lietuvių. Mūsų kolegos Linas plius Karolina dar sėdėjo Lenkijoj, visiškai mistiškais būdais, mums jau pabodo iš jų juoktis, jų gailėtis, ant jų pykti, iš vis apie juos galvoti. Taigi pagrindinėj Amsterdamo aikštėj susitikom Komjaunimą su minia kauniečių – Gedu, Rokučiu, Šaru, Jonu, keliais man nematytais Tomais ir Migle. Pasisveikinom visi, aš pasidžiaugiau matydama lietuviškus veidus, ir pagal visas taisykles nuėjom išgert. Jie pagaliau parodė tą mūsų taip ir neatrastą pigiausią Amsterdamo alų (kurio pavadinimas visai čia pat, bet labai toli), dar papasakojo, kad čia vis dėlto nei gert nei žolės rūkyt viešoj vietoj negalima, ir visai nieko nereiškia, kad mums sėdint prie Dam‘o monumento su skarbonkėm, pro šalį dviračiais važiavę mentai nieko nesakė.

Alaus gert nuėjom visai čia pat, į kažkokį kiemelį šalia tos bažnyčios (ar šiaip kažkokio neaiškaus pastato – muziejaus? Bokštelio?..), kur suomis buvo pametęs savo žolę. Fontanėlis šalia, daug vietos lakstyt, ir šiaip smagu. Pagėrėm, pašnekėjom, pasirodo visi kauniečiai čia tūsinasi prieš važiuodami į Force Attacką, kur aš kasmet noriu nuvažiuot ir vis nenuvažiuoju, o gyvena lenkų skvote, viena stotelė traukiniu nuo centro, kartu su tokiu Danium ir Auriu, vienu latviu ir dar keliais lietuviais.

Tiesa, po kiek laiko ėjau improvizuoti tualeto. Tas buvo labai juokinga – jei nerandi tualeto, tereikia apsimesti, kad nei gatve einantys žmonės, nei gyventojai pro savo langus ir balkonus jokiu būdu tavęs nemato. Ir vualia – turi puikiausią tualetą ir adrenalino jausmą. Vos man grįžus iš „tualeto“ ir vos kažkam pradėjus atidarinėti vyną, pasirodė Amsterdamo mentai. Kaip Lietuvoj aš jų bijau, taip ten visai nebijojau, o ir patys mentai blogiausia, ką padarė, tai išmetė vyną į šiukšliadėžę. Kakleliu žemyn. Na, skaudu, žinoma, bet mes tiesiog perėjom gert į kitą vietą, prie kanalo. Taip ir prasidėjo olandiškas tūsas, trukęs beveik savaitę. Daug alaus, daug vyno, kurio pasirodo be parkių galima eit skolintis į Albert Heijn parduotuvę, kur kameros jei ir filmuoja, tai niekas nežiūri, darbuotojai tau pasako, iš kurių lentynų geriausia ką nors paimt, nes iš jų atlyginimų vis tiek nieko nenuskaičiuoja. Žodžiu, laimė ir laisvė, olandišku ritmu. Realiai, mokėt ten tenka tik už žolę ir tabaką.

Pašventę pirmojo vakaro šventę, nuvažiavom į skvotą Zeeburge – ne taip ir toli nuo centro, vieną naktį teko ir pėsčiom grįžt, tai ne daugiau pusvalandžio kelio. Lietuviai mus draugiškai priėmė, nors ir taip tuo metu dviejuose kambariuose ir palapinėj kieme miegojo 12 žmonių. Per savaitę kažkas išvažiavo, kažkas atvažiavo, kažkas pasimetė, kažkas atsivedė draugų, vyko nuolatinė lietuviška migracija. Nors nesakau, buvo tikrai tikrai labai smagu. Pačiam skvote nebuvo nei elektros, nei vandens, bet šiaip nereali vieta, du nemaži kambariai, kiemelis, kuriame kauniečiai ir buvo pasistatę palapinę. Kitoj namo daly gyveno lenkai, kurie vis prisidarydavo problemų lyg ir dėl triukšmo ar bardako, ar kažko, ir juos vis grasino iškeldint – o lietuvius tuo pačiu.

Taigi, kaip mes tą vakarą grįžom, ryškiai neprisimena nė vienas, smegenys matyt užskaitė už spamą, bet su Vaida netgi gavom sofas miegoti ir buvom daugiau nei laimingos ir patenkintos.