Po kiek laiko išsitraukėm savo didįjį žemėlapį ir priėjom prie pirmo pasitaikiusio žmogaus paprašyti, kad jis parodytų, kur mes randamės. Nebuvo itin smagu, bet tada tai rūpėjo mažiausiai. Turėjom tikslą nusigauti iki Eifelio, nes kažkas pasakojo, jog tam parke šalia jo galima miegot ir niekas neveja. Pagaliau išsiaiškinusios, kur esam, pagalvojom, kad prieš pradedant kelionę iki bokšto, reikia pavalgyt. Neturėjom supratimo, kokie tie Paryžiaus mastai, ir koks iš tikrųjų čia atstumas. Dabar jau žinau, kad nuo Gare du Nord, į kurią mes atvažiavom, iki Eifelio bokšto yra apie 6 kilometrai – panašiai būtų nuo Vilniaus Senamiesčio nueit iki Akropolio. Ne itin viliojantis atstumas, ypač su kuprinėm, kurios sveria po 10 kilų.
Taigi grįžom į Lyder Price‘ą, nusipirkom salotų ir pirmą kartą mūsų vėliau itin pamėgto Bri sūrio už 1 eurą. Aš dar pasiėmiau keisto pigiausio sidro pavadinimu Cider Brut, ir sugalvojom, kad geriau nueit iki pirmo pasitaikiusio parkelio, užvalgyt ramiai ir tada sėst į kokį viešąjį transportą ir be parkių nuvažiuot iki to Eifelio. Išėjusios iš parduotuvės tuoj pamatėm viešbutuką, paprašėm turistiško žemėlapio, jame išsirinkom artimiausią žalią lopinėlį ir pradėjom kelionę per Paryžių. Ką pirmą pastebėjom, tai ten vien juodi žmonės, ir jie visi spokso į Vaidą. Ne žiūri, o įkyriai spokso, nori kalbėt, nori liest, nori kartu kur nors eit. Švelniai tariant, užpiso nuo pat pirmos dienos, ir vis pagalvodavau, kad gerai kad aš ne vaikinas ir ne Vaidos vaikinas, nes jei būtų taip, tai turbūt būtų kasdieninės razborkės su juodaodžiais ir arabais.
Neužilgo priėjom Republik aikštę, Republik monumentą ir Republik parkelį. O tas parkelis tai keistenybė – mažiukas parkiukas, o jame gyvena bomžai. Tiesiogine to žodžio prasme jie ten gyvena, turi pilna čiužinių, ant tvorelių prisikabinę miegmaišių ir rankšluosčių, turi kiekvienas savo vietą, ir jei kas nors užima ne savo vietą tai gauna į galvą ir turi pasitraukti. Jauni bomžai, seni bomžai, vyrai ir merginos, balandžiai ir šunys. Man ten patiko, net buvau nusiteikus, kad Paryžiuj galėsim miegot bet kur ir mentai nevarys. Na, turbūt dauguma atvykusiųjų į Paryžių būna nusiteikę optimistiškai. Pavalgėm, išgėrėm sidrą (beje, jis man labai patiko, Vaida murmėjo, kad šlykštus, bet Lietuvoj tokio tikrai nebūna – skonio kaip silpnas sausas rūgštokas vynas), ir aš nusprendžiau prieit prie vietinių pasiklaust, kokia čia situacija su viešuoju transportu ir važinėjimu nemokamai. Radau tokius šiek tiek angliškai pašnekančius, jie pasiūlė geriau varyt autobusais, nes metro „gali tekti peršokti“ – tada nesupratau, ką vyrukas turi omeny. Na, bet jie sako, jie žino – padėkojom, ir nuėjom iki čia pat esančios autobuso stotelės. O ten tai jau pasitaikė painiava. Visiškai nesupratom, į kokį autobusą mums geriausia būtų sėsti, ir kur jie apskritai veža, ir kur iš vis tas velnio bokštas vis dėlto randasi. Žmonės stotelėje labai norėjo mums padėti, tačiau nė vienas nemokėjo nė žodžio angliškai. Pasvarsčiusios nusprendėm, kad mums geriau sekasi su metro, ir nuėjom į metro. Va ten ir supratom ką reiškia tas „gali tekti peršokti“ – ogi čia Paryžius, ne Berlynas, ir čia taip lengvai chaliavai nepavažinėsi – bilietėliai elektroniniai ir geležiniai besisukantys vartai. O žmonių daugybė, visi vaikšto, gėda mums ir šokti, ir per apačią lįsti. Teko grįžt atgal į tą pačią autobusų stotelę ir pavažiuot ir lipti į autobusą, kuris važiuoja toliausiai – iki Saint Lazare stotelės. Matėm tiesiog, kad bokštas į tą pusę, ir tada mums to užteko.
Išlipusios bandėm persėst į kitą autobusą, kuris važiavo iki Eliziejaus laukų, bet čia jau taip nepasisekė – tas autobusas įleidinėjo tik per priekines duris, ir reikėjo pirkti bilietą. Bilieto pirkimas prieštaravo mūsų kelionės vizijai, todėl nusprendėm jau geriau eit pėsčiomis už tą kainą nusipirkti tris butelius vyno. Taip ir padarėm. Ėjimo buvo pora kilometrų, bet kas blogiausia, tai įžengėm į tą blizgiąją turistinę Paryžiaus dalį, kur nebuvo jokių supermarketų. Ėjom ėjom, klausinėjom žmonių, kol galiausiai pasukusios į vieną nurodytą skersgatvį, pamatėm porelę nešiną dėže alaus. Kaip pas geriausius draugus pas juos nubėgau, ir pagaliau žinojom, kur ta parduotuvė. O vynas Paryžiuj tikrai nebrangus. Bent jau tas, pigiausias:) nusipirkom vyno po eurą ir didelį butelį Desperados – Lietuvoj tokių nepardavinėja, o ten pardavinėja, ir visai nebrangiai, priklauso nuo parduotuvės, bet buvom radusios ir už 3 eurus. Kadangi tai mano so far mėgstamiausias alkoholinis gėrimas, tų eurų gaila nebūdavo.
Tada su sunkiausiu maišu gėrimu vilkomės iki Triumfo Arkos, praėjom pro Balzako skulptūrą, nors daugiau džiaugsmo suteikė viešieji tualetai ir jų technologijos. Ten išeini iš tualeto, jis minutę dezinfekuojasi valosi ir kvepinasi, tada tik gali įeit kitas žmogus. Ir ant kiekvieno kampo tokie tualetai (tik ne tada, kai labiausiai reikia). Beje, taip ir nepabuvom Eliziejaus Laukuose, nes ėjom kaimynine gatve, bet kažkaip dėl to nei viena nepergyvenom. Tik nuo Triumfo Arkos matėm, kad ten medžių lapai kubais iškarpyti.
Pasifotkinusios prie arkos pažiūrėjom, kad nebe tiek ir daug liko iki bokšto (nors buvo likę maždaug tiek pat), ir prisėdom ant suoliuko išgert Desperados. Nežinojom, galima tą daryt, ar ne, bet jautėmės neliečiamosios turistės. Nuovargis pavaikščiojus tuos kilometrus su kuprinėm jautėsi, ir prasėdėjom ant to suoliuko gerą valandą. Pailsėjusios, Lenos gatve pagaliau priėjom prie Bokšto. O tas Bokštas, tai atrodė šimtą kartų matytas, nučiulptas ir nuvalkiotas, ir nepaliko visiškai jokio įspūdžio. Net keista buvo. Žinoma, mus beeinant tuoj apspito juodaodžiai suvenyrų pardavėjai, kurie kas tris sekundes nuleidinėja bokštukų-pakabukų kainas ir bėga tau pavymui. Šiaip tai jų atsikračiusios, perėjom tiltą per Seną, pralindom po Bokštu, ir sumetėm šmutkes Marso Laukuose. Tie Marso Laukai irgi buvo visai ne tokie, kokius juos įsivaizdavau – ne tiek parkas, kiek pieva. Žmonės ten sėdi porelėmis arba rateliais, geria vyną ir žiūri į Bokštą. Ir turistų su kuprinėm nematėm beveik nei vieno, o aš jau įsivaizdavau, kad ten per miegančius bomžus nebus kaip praeiti. Ir dar ta juokinga sistema, kad kas 10 metrų iškabinti draudimai gerti alkoholį, visi tik tai ir daro, aplinkui vaikšto mentai ir niekam nieko nesako. Tiesa, matėm kaip vienus jaunuolius supakavo, tačiau nežinia, ar tikrai už alkoholį, nes tai būtų per didelė nesąmonė.
Sėdėjom ten, gėrėm vyną, kol sutemo ir sušalo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai užsidėjau megztinį. Aplinkui slankiojo prekeiviai su bokšteliais (kurie mirksėjo tamsoje), vynu ir cigaretėm už nežmonišką kainą. Tačiau su vienu nusiderėjau tą raudoną Marlboro už 10 eurų, nors jis prašė 20. Kaip vėliau pamatėm, parduotuvėse cigaretės kainuoja apie 7 eurus.
Sėdėjom, šalom, kol nusprendėm eit pažiūrėt, koks veiksmas vyksta po tiltu, nes girdėjom, kad ir ten daug panašių į mus turistų miega – mūsų Marso Laukai ištuštėjo ir buvo visai nebesmagu. Tačiau nespėjus mums atsistoti, atėjo draugai. Du vaikinukai, kurie labai norėjo palaikyti mums kompaniją, dalintis vynu ir džointais. Mums tai visiškai tiko. Prigėrėm vyno, ir aš jau nebesidrovėdama pasakiau, kad neturim mes kur nakvot ir davai tegu tas Tomas pasikviečia pas save. Kaip tarėm, taip ir padarėm – nuėjom į vaikinuko mamos butą gal 10 minučių kelio nuo Bokšto. Paryžiaus gabaritais, tai kaip į kitą gatvės pusę pereit. Vaikinukai buvo jauni ir labai draugiški, pagamino mums makaronų ir netgi padarė juokingą bongą iš bambalio, ir u-u-u, Vaida pirmą kartą rūkė žolės:) buvo smagu ir linksma, nors tas butas buvo kiek nejaukiai prabangus, jie leido rūkyt bet kur ir miegot gražiausioj svetainėj. Netgi girti ir apsipūtę nusišnekėjo, kad mes laisvai galim šitam bute pasilikti kiek norim, nes mama ilgai negrįš, o jis poryt kažkur išvaro, bet be parkių, paliks mum raktą. Žinoma, ryte nieko neprisiminė arba bijojo prisimint.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą