Ryte išsikepėm kiaušinienės, aš nusipirkau daug pakelių Lucky Strike, dar paburnojau, kaip jų gali Lietuvoj nepardavinėt, ir neilgai trukus įvažiavom į gimtąją šalelę. Prie Suwalkų dar matėm vieną iš dviejų Tomų iš Amsterio skvoto namo tranzuojant.
Sustojus jau Lietuvoj, pavalgėm šaltibarščių, paskambinau šeimai, ir grįžus į fūrą išgirdau, kaip kažkuris fūristas klausia kolegų pas ką čia tokios gražios mergos važiuoja, haha. Remigijus pavežė mus iki Kauno, ten sugaudė mums dvi fūras, ir po poros valandų jau išlipom prie maxima bazės. Tasai mano paskutinis fūristas labai daug pasakojo apie savo jaunystę, apie tai, kaip tarnavo, apie šeimą, apie darbą, apie tai, kaip sunku. Šiaip jau nebeatsimenu aš ką jis ten šnekėjo, nes buvau išvargus, nebesigaudanti, nei laiminga, nei liūdna. Nenorėjau namo, bet buvau pasiilgus draugų. Labai labai pasiilgus:) buvau pasiilgus savo gatvių ir savo upės, lietuviško alaus. Bet iš tiesų, tai būčiau dar ir dar pasilikus ten, iš kur grįžau. Būčiau pasilikus Berlyne, būčiau Pasilikus Amstery, tik Paryžiaus man užteko, nors tiltų žiurkės ir labai simpatiškos.
Į Vilnių parsivežiau tiek visko, kad išpasakot sunku. Ir dabar prisimenu visus savo skaitytus kelionių dienoraščius – ir visi jie baigiasi maždaug taip pat. Laukiu progos ir vėl tenai ištrūkt. Taip ištrūkti. Nes vat tada mes ir gyvenam. Kai nieko nelieka, tik kelias, čia, ir dabar.
Išaušus ryteliui aš neatsimenu jau ką veikiau, bet ir viena kažkur su sangria plavinėjau ir savęs gailėjaus kad namo važiuoju ir šiaip kad man liūdna, paskui jau garfildą žiūrėjau, tada vidury pievos miegojau, paskui prie fūros miegojau, tada atsikėliau ir toliau gėriau su kažkokiais naujai atsiradusiais lietuviais. Dar radau labai linksmą žaidimą su žemo slėgio žarna fūroj – ji skirta šiukšlėm salone prapūst, o mes su ja į skruostus pūtėmės, ir tie skruostai taip bangavo ir labai pravartu karštą dieną, atvėsina taip.
Tokio baliaus net Amstery nebuvo, viena diena ėmė ir pražuvo:) vakarop prasiblaivė Remyga, ir teko palikt stovėjimo aikštelę su daugybę tuščių bonkių ir pajudėt link Lietuvos.
Važiavom važiavom tas devynias valandas, mes puikiausiai išsimiegojom, Vaida viršutinėj lovoj miegojo, aš apačioj, o gal jau atvirkščiai buvo, nes kažkada ir aš viršuj miegojau, labai bjaurus jausmas, nes nuolat vartaliojies nuo šono ant šono kaip matrioška.
Kažkada paryčiais, kai įvažiavom į Vokietiją, Vaida su Remyga dar ėjo į kažkokią super krautuvę, aš likau miegot, tai grįžo su daugybe sangrios ir maišais guminukų. Gyrėsi, kad tik keltą eurų išleido.
Sekantį kartą sustojom jau tada, kai Remygai reikėjo miegot, o mums kas, tik valgyt gert ir skaityt knygas. Pavalgėm skumbrės nuo vakaro likusios, atsidarėm paką sangrios, nuėjom pasimaudyt į degalinės tualetą. Dar nusipirkau mėtinio Lucky Strike ir patyriau lengvą šoką pamačius, kad pakely ne 20 o 18 cigarečių. Sukčiai tie vokiečiai, ką aš žinau.
Taip mes gulėjom deginomės vartaliojomės skaitėm žaidėm kortom ir miegojom visą dieną. Perskaičiau savo knygą, vos neapsiverkiau kai baigėsi, kaip ji man patiko. Kažkada sustojo pro mus važiuojanti lietuvių fūra. Du vairuotojai akimirkai buvo patikėję, kad mes čia Remygos fūrą ir vairuojam, labai susidomėjo. O man buvo nuotaika jiem įrodinėt kad taip taip, kas negerai? Ilsimės dabar, namo važiuosim. Bet mano melas sužlugo, kai lietuvaičiai pamatė tris puodelius ant žemės stovinčius, pasijuokė, kad kažkam labai pasisekė, ir palinkėjo gero kelio. Tai šiek tiek prablaškė, nes jau buvo nusibodę nieko neveikt. Tą dieną jau tikrai supratom, kad į Satta Outside nebespėsim, kas buvo Vaidos tikslas. Na bet ką padarysi.
Neužilgo atsibudo Remyga, ir jau važiavom iki Lenkijos, pažiūrint filmus ir pamiegant. Lenkijoj sužinojom, kad dabar Remigijus darys „parinį“. O „parinis“ yra tai, kad fūra stovės nevažiuodama parą. Nežinau, susibiesinau, ar kaip pasijutau, bet tada užėjom į degalinę ir Remyga pripirko vodkės limonado ir kiaušinių:)) na, gerai, galvojau, kada dar bus proga pagert su fūristais. Su lenkais jau gėrėm, dabar eilė lietuviams. Susitikom Remygos kolegą, kuris vežė namo jų viršininko dukterį, tokią iš pirmo žvilgsnio susireikšminusią panelę, ir labai ja skundėsi, kad valgyt nepasidaro, ir kad vos ne į fūrą reik įkelt.
Taigi nuvažiavom visi į vieną iį lietuviškųjų aikštelių, ir prasidėjo balius. Tas draugelis fūroj vežė rūkytą lašišą, tai gėrėm vodkę ir lašišą valgėm, ir taip visą naktį. Prisišnekėjom daugiausia, prisigėrėm baisiausiai, paryčiais mes su Remyga jau kažkokį vyną gėrėm iš plastamasinio 10l talpos bako. O gal 5l, tikiuosi, apie neištikimybes kalbėjom, ir tualetiniu popierium vyniojomės.
Draugai ėmė mus žadint ir sakyt, kad nepavėluotume į savo fūrą. O mes taigi melavom, kad 6 ryto, kad tik jie manytų, kad greit dingsim, iš tiesų Remyga turėjo atvažiuot apie aštuntą. Taigi, turėjom dar tris valandas, ir išaušusį rytą, aplinkui ėmė rinktis statybininkai, nors tie tai dėl mergų pievoj labai nesijaudino ir mums nieko nesakė. Pavalgėm iš Paryžiaus atsivežtus konservus, pagėrėm vandenuko, kiek pašalom, kiek vėliau sušilom, ir išsinešdinom iš pievos palaukt Remygos prie jo lašišų biuro.
Po kiek laiko pamatėm savo pasiilgtą fūrą su plikom mergom ant sienų. Džiaugėmės mes, ir džiaugėsi Remigijus, kad sveikos gyvos atkeliavom. Davė pavalgyt rūkytos žuvies, dar kažkiek pasitvarkė, ir išvažiavom – pirmiausia turėjom nukeliaut atgal į Olandiją, prie jūros, ten Remyga turėjo priduot žuvis, pasikraut naujų žuvų, ir tada jau namučio.
Važiuojant parodėm Remygai nuotraukas, pasakojom savo istorijas, o galiausiai tai tiesiog miegojom. Atvažiavus prie jūros buvo įdomu stebėt žvejų cechus – vyrai storom geltonom striukėm, iš šaldytuvų virstantys garai, tie nedidukai juokingi traktoriukai kroviniams pervežti. Žvejai laksto, keikiasi (rusiškai), o mes dvi gražuolės džiovinam šalia pat savo miegmaišius ir verdamės sriubytes. Tos sriubytės tai dar iš Vilniaus, žirnių sriubytė ir morkų sriubytė, skaniai pavalgėm su Remigijaus juoda duona. Aš dar džiaugiaus, kad per visą kelionę nepamečiau savo šaukšto ir peilio nepamečiau, maniau kad tik šakutę pamečiau, bet vėliau supratau kad tai nutiko dar Roskildėj.
Mums pavalgius Remygai prasidėjo devynių valandų pertrauka, tai jis pasiūlė nuvažiuot prie jūros. Šiaurės jūra mus vis tik susirado – su kolegom patingėjom iš Amsterio nuvaryt, bet va nepaisant to, ten atsidūrėm. Tiesa, dar ilgai su Vaida diskutavom, ar tik čia tik ne Atlanto vandenynas. Juokingiausia, kad ir Remyga tik į žemėlapį pažiūrėjęs išsprendė mūsų ginčą. Nuėjom į pajūrį, kaip tik buvo atoslūgis, pajūrys buvo gal kaip keturi Baltijos pajūriai. Net užtrukom, kol iki vandens nuėjom. Remyga nuėjo maudytis, tada sakė varys pamiegot į fūrą. O mes pasivaikščiojom, parinkom kriauklių, užrašėm ant smėlio „Vilnius“. Nors tada taip dar nenorėjau namo... Nuėjom pasifotkint ant didžiulio molo, paskui patraukėm į parduotuvę.
Galvojom pagamint Remygai valgyt iš tų jo skumbrių. Tai nusipirkom bulvių ir kefyro, iš tiesų tai norėjom nusipirkt pieno, kad su kava gert, bet nusipirkom kefyro, nes ten tik olandiški užrašai ir nifiga nesupratom. Dar pasiėmėm bulkučių ir alaus, kad pasėdėt užkąst, kol jis miega.
Išėjusios iš parduotuvės pamatėm nerealų reiškinį – Šiaurės jūros žuvėdras (o gal kirus?) esmė buvo ta, kad jie buvo dydžio kaip keturi paprasti kirai, jie didžiulėm savo gerklėm ėjo prie mūsų ir klykė reikalaudami valgyt. Na, tai žinoma prasidėjo tada, kai aš išdraugiškumo numečiau jiem kelis batono gabalėlius. Tuoj atsirado vierchas kiras, kuris ėmė vaikyt kitus kirus ir norėjo maisto tik sau. Kapojo jiem ten per galvas visaip, ypač tiem jaunesniem dar baltos spalvos neįgavusiem. Tada man jau prasidėjo žaidimas, pašert visus kirus aplinkui ir nepašert viercho. Bet jau vėliau jis taip įsiaudrino klykt, kad net baisu darėsi, per gerklę vos ne į skrandį galėjai pažiūrėt, tai mes išsigandom ir išėjom. Gaila tik,kad kaip tik fotikas išsikrovė ir neturiu piktojo kiro nuotraukų.
Per išmirusį miestelį pradėjom eit link fūros. Visa aplinka kaip iš keisto nostalginio filmo – nei tai Palanga, nei tai Pervalka, nei tai Smiltynė, nu nesuprasi, vienoj vietoj milijonas jachtų, kitur mirusios užeigų langinės. Pakeliui radom gigantišką krūvą kriauklių, tai prisirinkom lauktuvėms.
Grįžusios prie fūros sugulėm ant miegmaišių, gėrėm kavą be pieno ir skaitėm knygas – pagaliau pradėjau skaityti Cookie Mueller, ir ta knyga labai tiko va tokiam mūsų buvimui. Kai ėmė temti, iškepėm skumbres, pirmą kartą darinėjau žuvis, buvo labai įdomu;)) ir bulvių košės padarėm, kaip buvom pasiilgusios paprasto lietuviško maisto. Tas vakaras buvo toks šiltai jaukiai malonus. Neužilgo atsikėlė Remyga, pavalgėm, ir prasidėjo nei tai liūdinanti, nei tai džiuginanti kelionė į namus.
Šį kartą oras buvo jau geresnis, ir mes buvom pailsėjusios, Naokis grįžo paryčiais, tai nenorėjom jo žadinti, tik parašėm laiškelį ir palikom dovanų butelį vyno (ir Karo su Linu). Į Makdonaldą nebeėjom, pasukom tiesiai į metro ir važiavom toli toli, iki Porte de la Vilette stotelės. Iš ten sėdom į 150 autobusą ir važiavom jau už miesto, iki Parc des Sports. Išlipus iš autobuso, tiesiai mums virš galvų atsivėrė autostrada.
Autostrada džiugino, saulė kepino, tvora aptvėrusi autostradą nervino. Nelabai įsivaizdavom, kaip mums patekt ant tos autostrados. Perėjom į kitą pusę, užkopėm į kalną, ten tvoros nebebuvo, tiesiai priešais nosį matėm degalinę, bet bėgti kiaurai per autostradą bent kol kas nesinorėjo. Dar vos nenusiritau nuo kalno, nes tiesiai prie pat savo kojom pamačiau oranžinį dryžuotą vorą. Būtų juokingai pasibaigus kelionė. Taigi perėjom atgal į mums reikalingą pusę ir pradėjom eit palei tvora ieškodamos durų – hitchwiki sakė, kad tokios turėtų būti. Turėjo, bet nebuvo. Nuėjom iki pat degalinės, stovėjom prie tos betoninės sienos ir jautėmės kaip žioplės – čia pat, bet patekt negalim. Taigi liko dvi išeitys – grįžti pas vorą ir bėgt per autobaną, arba dar mėgint eit į priešingą pusę ir tikėtis, kad tvora baigsis. Pasirinkom pastarąjį variantą. Ir tikrai, neužilgo tvora baigėsi. Užlipom ant autobano, gerokai paėjėjom, kol grįžom iki kolonėlės. Mašinos pypsino ir žmonės mums mojavo, ir tik tikėjomės, kad neatvažiuotų mentai. Tiesa, dar pafotografavom ir pazoominom kelio ženklus, kaip darėm prie Kauno – pažiūrėt, ar tikrai į tą pusę einam. Nė velnio nesupratom, tik kad einam tolyn nuo Paryžiaus. Tas atrodė gerai.
Atėjusios į kolonkę susėdom į pavėsį pailsėt. Buvo siaubingai karšta, jau galvojau, geriau būtų liję:) besėdėdamos nusipaišėm Belgijos ženklą, ir ties paskutine raide pamačiau, kad sustojo mašina su belgiškais numeriais. Nubėgau pas vairuotoją, jis nelabai suprato angliškai ir šiaip nelabai entuziastingai į mus pažiūrėjo, bet vakariečiai tuo ir faini – nemoka jie atsisakyt. Tai vyrukas tik surinko nuo galinės sėdynės vaikiškus vežimėlius ir statybininkų šalmus, ir sutiko mus pavežt. Tai buvo pirmas vairuotojas, su kuriuo beveik visiškai nesišnekėjom, bet jis nuvežė mus beveik iki pat tikslo. Pats važiavo į Briuselį, mes pasakėm, kad mums reikia link Cherleoi, ir jis mus paleido didžiulėj degalinėj, iki mūsų tikslo likus apie 30 kilų.
Toj degalinėj mes baisiausiai norėjom valgyt, bet nebuvo ten ką nusipirkt. Ilgiausiai slankiojau tarp lentynų, bet vis tiek išėjau su limonadu ir čipsais. Pavalgėm šlamštiško maisto, pasigrožėjom panorama, niekur neskubėjom, nes dar buvo tik vidurys dienos, o Remyga mus turėjo pasiimt kitą rytą. Tačiau po kelių minučių mus pačias susitranzavo kažkoks vyras. Sustojo, atsidarė langą, paklausė, kur važiuojam. Labai entuziastingai pasisiūlė mus pavežt, kažkaip net per daug entuziastingai. Na, bet sutikom, neatrodė labai pavojingas prievartautojas. Važiuojant daug visko mūsų klausinėjo, pasakojo, kad Briusely turi pažįstamą Ugnę iš Lietuvos, siūlė mums būtinai būtinai aplankyti Briuselį, juk nuodėmė neaplankyt. Nuvežė mus tiksliu Remygos nurodytu adresu prie pat Salmon Invest:)) pačios tikrai nebūtume radusios, puikus žmogelis, puiki GPS sistema.
Taigi, atsidūrėm Belgijos pramoniniam miestely daugybę valandų prieš susitikimą su Remyga. Baisiausiai troškino, nusprendėm bandyt eit iki artimiausios parduotuvės. Žinoma, nėjom tiesiausiu keliu, apsukom didžiulį ratą palei kukurūzų laukus, malūnus, šiaudų krūvas, šiaip pievas. Kai pagaliau pasiekėm patį miestą (na, bent jau asfaltuotus kelius), jis atrodė jei ne miręs, tai bent giliai miegantis. Tingūs arkliai aplink ir neveikiančios parduotuvės. Ėjom ėjom, ėjom ėjom, Vaidą jau visai nužudė jos kuprinė, bet nieko panašaus nei į kioską, nei į degalinę, nei tuo labiau į supermarketą nepamatėm. Sustojau prie vyruko, taisančio mašiną ir paklausiau kur po galais mes galim nusipirkt gert. Jis kažko išsigando ir nėrė į dirbtuvės vidų. Po minutėlės grįžo su bambaliu vandens. Negana to, dar palydėjo mus iki kažkokio načnyko. Va, kokie tie belgai.
Parduotuvėj bandžiau atsiskaityt kortele, bet moteriškė to nesuprato. Tik įkyriai kartojo, kad negalima, nors šalia gulėjo tas kortelių aparačiukas. Dar kažką man parašė ant lapelio prancūziškai, matyt, kodėl negalima. Taigi traukėm savo paskutinius grynus pinigus ir pirkom daug alaus, čipsų, ir sausainių. O daugiau nieko tam načnyke kaip ir nebuvo.
Pavalgyt sustojom kažkokioj mašinų stovėjimo aikštelėj. Gėrėm alų, bandėm žaist Durnių, bet kilo baisiausias vėjas ir vis nupūsdavo mūsų kortas. Suvalgėm ir čipsus, ir sausainius, kuriuos planavom pasilikti vakarui. Tada dar pas mus atvažiavo tas pats vyras, davęs mums vandens, labai norėjo bendraut, bet mes nenorėjom, nes labai jau įkyriai klausinėjo, kur, pas ką, su kuo mes čia apsistojusios. Tai tik pasakėm, kad šį vakarą išvažiuojam ir susipakavusios pasiplovėm atgal iki Salmon Invest.
Ten ėmėm galvot, kur gi mums geriau praleist naktį. Per visą kelionę nebuvo tekę miegot taip visiškai laukuose. Tai daug nesprendusios, nuėjom tiesiai į kažkokią pievą prie pat keliuko, tiesiai prieš kažkokią firmą. Tai buvo klaida. Nereikėjo eiti tiesiai prieš kažkokią firmą. Mums šiek tiek pagėrus alučio, iš nuobodulio pakarpius man plaukus, atsivilko draugai. Kažkokie arabai iš tos firmos. Nė žodžio nešnekantys angliškai, bet siaubingai įkyrūs. Jautėmės kaip ežiukai, apspisti vaikų. O tie krykštavo – mergos pievoj, mergos pievoj... Tai ateidavo, tai grįždavo, pro firmos langus ėmė galvas kaišiot jų kolegos, jie atsivedė šiek tiek angliškai kertantį draugą, klausinėjo, ar mes nelegalės, ar mes turim pasus, ar mes norim kavos, atnešė mums vandens, kvietiesi į vidų, na žodžiu, neatstojo ilgai. Gal apie 11h vakaro firma baigė darbą ir draugai užsuko paskutinį kartą, mes jau buvom jiem ant lapelio nupiešusios, kad ryt 6h ryto išvažiuojam iš čia su fūra. Tai jie patikino, kad pradeda darbą 5 valandą ir kad būtinai ateitume kavos. Dar šokoladukų davė.
Draugams išvažiavus, mes išgėrėm dar iš Paryžiaus atsivežtą vyną, ir atsigulėm miegot. Labai jauku nebuvo, bet visai greitai užmigau. Deja, neilgam. Tuoj pradėjo lyti. Iš pradžių nestipriai, tai aš tik užsivyniojau iš namų paimtais ir taip ir nepanaudotais šiukšlių maišais ir suignoravus lietų miegojau toliau, bet neužilgo jau visai įsilijo ir mane ėmė žadint Vaida, kad einam ieškot stogo. Stogo tai stogo, tuose laukuose nieko panašaus nebuvo. Nei stogelio nei bromelės, nieko nieko. Tiesa, radom toi-toi‘jų. Jau juokėmės, kad jei visai pliaups lietus reiks ten slėptis, bet gerai kad ta liūtis ilgai netruko, ir jai aprimus mes toliau bandėm miegot pievoj. Aišku, nebesimiegojo visai. Kai, rodos, šiek tiek prisnūdau, išaušo rytas ir atsivilko draugai...
Ryte prabudau ne nuo žadintuvo, o nuo nuojautos, kad kažkas ne taip. Prasimerkiau, pažiūrėjau kiek valandų, neužilgo mums reikėjo keltis ir judėti į trasą. Vis tik Paryžius, čia viskas daug toliau nei Berlyne ar Amstery. Bet Vaidos nebuvo. Nuėjau į Naokio kambarį, jis miegojo. O Vaidos nebuvo. Nu va, galvojau, nejau neišvažiuosim šiandien. Tada radau ją laiptinėj su Tomu. Apsidžiaugiau, kad bent nedingo ir grįžau dar porą valandėlių pamiegot.
Atsikėlus buvo dar sunkiau. Pirmiausia, tai lijo lietus. Visas dienas kol trankėmės po gatves su kuprinėm, nelijo. O dabar, kai reik tranzuot, tai lyja. Na bet ką padarysi, jaučiaus bent kiek geriau už Vaidą, nes ji vapšie nemiegojo. Parašiau Remygai, kad ryt jau galim būt Belgijoj ir kad parašytų kur konkrečiau, pažadinom Naokį, atsisveikinom, padėkojom už viską, ir išėjom. Nuėjom iki...Makdonaldo:) šį kartą tik kavos išgert ir atsigaiveliot. Vaida snaudė visiškai, o aš skaičiau užrašiukus, kaip gi patekt iki trasos. Tada gavom Remygos atsakymą – turistės turistės...reisas vėluoja:) ir mažam Belgijos miestely pavadinimu Fleurus, 60 kilų nedavažiavus Briuselio, jis bus tik ketvirtadienio rytą. Sėdėjom ir juokėmės – ką dabar daryt? Naokiui jautėmės įgrisusios, na kiek gi galima, o dar jam Karoliną su Linu buvom palikusios, bet po tiltu grįžt irgi nesinorėjo, į Belgiją varyt tuo labiau. Taigi tiesiog parašėm Naokiui savo situaciją, o jis atsiuntė šypsenėlę ir tai, kad juk žinom, kur jis gyvena:) et tie geri žmonės.
Kadangi vistiek jautėmės apgautos, o aš ir apskritai kažkokia susiparinus, nuėjom į supermarketą pasimėgaut nesąmonėm – nusipirkom lašišos, Pringles‘ų ir alaus. Dar pavaikščiojom po turgaus aikštę, Vaida norėjo pirkt kažkokią drapaną bet nesusipirko. Pavalgėm ten kažkur susėdusios, palaukėm kol prašvis normali diena, žinoma, ir lyt nustojo, kad jau tranzuot mum nereikia.
Tada grįžom atgal pas Naokį, Vaida atsigulė miegot, Naokis kažkur išėjo, mes su Karo ir Linu žaidėm kortom ir gėrėm Kanterbrau alų iš mažiukų buteliukų, mane išmokė pokerį žaist iš tabako filtrų. Žodžiu, į itin didelę naudą sutaupyta diena neišėjo, bet bent jau pailsėjom ir galėjom kitą dieną nesijaust tokios nevykusios.
Kadangi tarėmės su Remigijum, kad mus parveš namo, šita diena turėjo būti paskutinė Paryžiuj. Tarėmės, kad trečiadienį būnam Belgijoj ir jis mus iš ten pasiima.
Taigi Vaida sudarė rimtą planą – turistauti iki vakaro. Šį kartą labai nesipriešinau, paskutinė diena tai paskutinė. Ryte dar pažaidėm Tūkstantį kortom, ir palikom Karoliną su Linu kažką dar veikt, o pačios išėjom į miestą. Norėjom išsiųst atviručių į Vilnių, o Vaida dar buvo radus žemėlapy kažkokį nematytą parką. Paklaidžiojom, pasifotkinom prie gatvių pavadinimų, ant tilto, prie skulptūrų, nu žodžiu, kaip turi būt. Ai, dar neištvėrėm vėl nenuėjusios į Makdonaldą. Prakeikta vieta, bet šį kartą tik ledų suvalgėm. Kadangi Vaida labai norėjo eit į tą parką, o jis buvo tolokai, tai sutarėm, kad eisim, bet pakeliui pasiimsim Desperados, kad bent prasmė būtų tam parke sėdėt.
Tada radom patį didžiausią mūsų matytą supermarketą. Nupirkom ten lauktuvių mamom, kavos ir šokolado, pasiėmėm kažkokio nematyto Boomerang kokteilio ir savo mylimiausio sūriuko, pakeliui išsiuntėm atviručių ir nuėjom į parką. O jau parko keistumas tai neišpasakytas. Pirmiausia, tai negalima užlipt ant žolės. Sėdėt ant žolės tuo labiau negalima. Galima sėdėt ant visur išstatytų kėdučių. Kėdučių. Parke. Pilna visokiausių skulptūrų – nuo liūto iki prezidento. Ir dar labai daug pensininkų. Ir apsauginių. Sėdėjom ir nežinojom, galim ar negalim gert savo kokteiliukus. Bet nieko nesakė apsauginis, tik nuo žolės nuvijo. Vėliau suradom specialią pievą, ant kurios galima gulėt, aš ten ir pasilikau, dar kažkokį eilėraštį rašiau gulėdama alų gerdama, o Vaida nuėjo gėlynų fotografuot kad mamai būtų ką parodyt.
Vakare susitarėm su Naokiu ir jo draugais eiti gerti vyno prie upės. Kadangi jau žinojom jų gėrimo ypatumus, lietuviškai užsipirkom, dar užėjom į Makdonaldą užvalgyt nu nes ką daryt vargšėm išalkusiom:)) taip po truputį ir nuėjom prie upės, tiesa dar porą kartų pasiklydom, kol Naokis mus susirado. Ten buvo ne itin smagus vakarėlis, toks labai ramus gražus ir tvarkingas, aš gėriau vyną ir nostalgiškai prisiminiau Amsterio laikus. Dar jie žaidė kažkokį baisiai mandrą žaidimą kuris reikalauja nechujovos reakcijos, tai aš nežaidžiau, tik valgiau slapta Charlio lašišą. Nu kas per žmogus – tai vyną, tai lašišą, nusiperka, padeda ir nevalgo, tik erzina.
Vėliau prisirinko dar daugiau draugų, ir Karolina su Linu iš kažkur atėjo, ir visi nutarė varyt į kažkokį biurą pas kažką, nes kažkas turi raktus, ir juk visai zjb biure patūsint. Apturėjom turbūt patį smagiausią važiavimą metro – draugas Tomas grojo gitara, per atidarytus metro langus pūtė vėjas, visi dainavo, na buvo labai smagu. Nuvažiavę į biurą susitikom su labai keista gal 40 metų dama, su suknele ir su šampano bonke. Ji labai pergyveno, kad negali atidaryt šampano, nes labai blogas kamštis. Kažkodėl davė man pabandyt, ir kai atidariau aš tą šampaną ji labai mane mėgo visą vakarą, vis davė išgert kol galiausiai aš nuėjau miegot ant kilimo, nes niekas nenorėjo su manim eit namo. Bet iki to užmigimo mes dar ilgai baliavojom, Karolina aiškinosi santykius su Linu, lauke lijo, Vaida susidraugavo su Tomu, kažkas dainavo, kažkas šoko, kažkas kalbėjo apie pasaulio esmę. Jau toks normalesnis balius, palyginus, visai neblogos išleistuvės.
Paryčiais (o gal ir neparyčiai buvo) Naokis mane palydėjo namo, nes visi jautriai reagavo, kad kiek prisnūdau ant kilimo. Dama su suknele irgi miegojo, bet jos niekas nežadino, matyt, džiaugėsi, kad miega.
