2010 m. vasario 7 d., sekmadienis

Rugpjūčio 16


Ryte išsikepėm kiaušinienės, aš nusipirkau daug pakelių Lucky Strike, dar paburnojau, kaip jų gali Lietuvoj nepardavinėt, ir neilgai trukus įvažiavom į gimtąją šalelę. Prie Suwalkų dar matėm vieną iš dviejų Tomų iš Amsterio skvoto namo tranzuojant.


Sustojus jau Lietuvoj, pavalgėm šaltibarščių, paskambinau šeimai, ir grįžus į fūrą išgirdau, kaip kažkuris fūristas klausia kolegų pas ką čia tokios gražios mergos važiuoja, haha. Remigijus pavežė mus iki Kauno, ten sugaudė mums dvi fūras, ir po poros valandų jau išlipom prie maxima bazės. Tasai mano paskutinis fūristas labai daug pasakojo apie savo jaunystę, apie tai, kaip tarnavo, apie šeimą, apie darbą, apie tai, kaip sunku. Šiaip jau nebeatsimenu aš ką jis ten šnekėjo, nes buvau išvargus, nebesigaudanti, nei laiminga, nei liūdna. Nenorėjau namo, bet buvau pasiilgus draugų. Labai labai pasiilgus:) buvau pasiilgus savo gatvių ir savo upės, lietuviško alaus. Bet iš tiesų, tai būčiau dar ir dar pasilikus ten, iš kur grįžau. Būčiau pasilikus Berlyne, būčiau Pasilikus Amstery, tik Paryžiaus man užteko, nors tiltų žiurkės ir labai simpatiškos.


Į Vilnių parsivežiau tiek visko, kad išpasakot sunku. Ir dabar prisimenu visus savo skaitytus kelionių dienoraščius – ir visi jie baigiasi maždaug taip pat. Laukiu progos ir vėl tenai ištrūkt. Taip ištrūkti. Nes vat tada mes ir gyvenam. Kai nieko nelieka, tik kelias, čia, ir dabar.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą