Rugpjūčio 2
Atsikėlėm, o Amsterdamas nenorėjo mūsų paleisti. Pirmą kartą per savaitę, 11 valandą ryto čia lijo. Visi miegojo, kaip ir pridera per lietų. O jis pylė, pylė. Mes lėtai susikrovėm šmutkes, apsirengiau paskutinį likusį švarų drabužį – nė karto neužsidėtus džinsus, pasisukom tabako, pažadinom Danių su Auriu, atsisveikinom, pasižadėjom dar būtinai susitikti, ir išėjom į jau kiek aprimusį nuo lietaus lauką. Buvo liūdna. Nesinorėjo palikt Amsterdamo, to šūdmaliavimo per dienų dienas. Visiško atsipalaidavimo, negalvojimo apie jokius rūpesčius ir bėdas, neturėjimo jokių planų ir pareigų. Žinojau, kad tokio skvote Paryžiuj tai jau tikrai nepavyks susirasti, ir šiaip buvo nesmagu, kad nieko ten nepažįstam ir nebus su kuo pablevyzgot apie nieką ir apie viską iki paryčių. Linas su Karo vėl buvo dingę, gal prie jūros, gal šiaip kažkur.
Na, bet visgi turėjom tikslą – Paryžius mums mojavo Eifelio bokštu, savo tiltais ir katedrom. Sėdom į tramvajų, netgi susimokėjom už bilietus ir važiavom iki galinės stotelės iki Martino Liuterio Kingo parko. Ten beliko tik pereik didžiulį tiltą gal per upę, o gal per gigantišką kanalą, ir atsidūrėm ant A2 greitkelio į Utrechtą. Tuoj pat priėjom ir degalinę, gaila, mažutę, bet vis. Nusipirkom sumuštinių, kokakolos ir bambalį mineralinio, pavalgėm, mane žinoma baisiausiai pykino, galvojau kaip čia neapsivemt prabangioj užsienietiškoj mašinoj. Na bet ką darysi, atsistojom, pasidarėm užrašą su A2 ir Utrechtu, ir prastovėjom gal pusvalandį, mašinų beveik nevažinėjo, o jei važinėjo tai pensininkai arba 5 asmenų šeimos.
Pagaliau sustojo vaikinas, ir pavežė beveik iki pat Utrechto, mums siaubingai sėkmingai. Buvo labai mielas ir kalbus, pasakojo, kaip jo mergina dažnai tranzuoja, dėl to ir jis ima tranzuotojus, dar šnekėjom apie žolę ir įstatymus Olandijoj, apie drug-police, jis mums patarė, kad dar nerašyt ant ženklo Belgijos, o geriau rašyt Breda, tada daugiau žmonių sustos, kurie gal ir iki Antverpeno nuveš. Žodžiu, labai mielas geras žmogus, labai greit važiavo kaip jie ten visi, ir neužilgo buvom didžiulėj kolonėlėj netoli Utrechto.
Ten galvojom pasidaryt du ženklus – Belgijos ir Breda. Degalinėj nuėjusios paprašyt kartono, susitikom du vaikinus, bevalgančius hot-dogus. Jie labai norėjo mus pavežt, bet, deja, važiavo į visiškai kitą pusę. Tai tik pasakė mum nerašyt Belgium, o rašyt tik Belgie, tada daugiau žmonių sustos. Ot fašistai:) Mes taip ir pasidarėm. Dar paplepėjom su baikeriais, kurie irgi mielais siūlėsi mus pavežti ant savo čioperių. Apskritai, toj degalinėj sulaukėm labai daug dėmesio, nes ir kažkokia porelė domėjosi, kur mes važiuojam, ir jau vėliau prisikabinęs iškrypėlis arabas. Arba jis buvo ne arabas, bet man dabar atrodo, kad tikrai arabas. Iš pradžių pasakė, kad važiuoja tikrai ne į Antverpeno pusę. Tada, sužinojęs, kad mums ten reikia, greit pakeitė savo nuomonę, ir jau sakė gerai gerai, sėskit. Na bet mums jis pasirodė iškrypėlis, tai tik atsisakinėjom ir slinkom toliau nuo jo, kol pagaliau prie mūsų sustojo normalus žmogus. Ne iškrypėlis iš veido, valgė daug sausainių ir kito junk-foodo, ir maloniai pasisiūlė mus nuvežt beveik iki pat Belgijos sienos. Dabar pagalvojus, jis buvo vienas įdomiausių pašnekovų per visą kelionę, nepaisant to, kad Vaida vėl apsimetė mieganti, mes tikrai įdomiai pasišnekėjom – jam buvo labai įdomu padėtis Lietuvoje, sovietų režimas, homo sovieticus faktas, ir viskas, ką aš jam pasakojau. Netgi vieną kartą rimtai susimąsčiau ir nežinojau, ką atsakyti, kai jis paklausė, kuo iš charakterio skiriasi lietuvis ir Lietuvos rusas. Dar klausinėjo, ar daug pas mus lenkų, ar tikrai bjaurūs ir pikti pensininkai, ir ar normalus stovis parduotuvėse. Žodžiu, domėjosi kaip reikiant, o ir vežė tolokai, tai išlipus iš jo mašinos jaučiaus tobulai varanti angliškai. Dar jis padovanojo mums gigantišką Prancūzijos žemėlapį. Sakė, kad nuodėmė ten varyt neturint tokio žemėlapio. Ir tas žemėlapis tikrai mums ne kartą pravertė.
Degalinėje netoli Belgijos sienos, atsisveikinusios su geruoju žmogum, prisėdom parūkyt tabako ir pavalgyt Vaidos riešutukų, kurie tvirtai laikėsi nesibaigę nuo pat kelionės pradžios. Sėdėjom ant bortelio, galvojom darytis Antverpeno ženklą, tačiau mums nespėjus net pradėti, prie mūsų privažiavo 1969 metų žalias Citroenas! Buvom jį jau pastebėjusios degalinėj, ir kad su belgiškais ženklais, na bet atsiprašau, dvi durys, ir dviratis ant galinės sėdynės tikrai atmušė mums norą eit pasikalbėt. Tačiau vairuotojas, pastebėjęs mūsų seną ženklą Belgie, pats privažiavo, ir ėmė atsiprašinėt, kad pas jį mašinoj tiek mažai vietos, staigiai nusuko dviračiui ratą, perkėlė jį ant priekinės sėdynės, šmutkes iš galo permetė į bagažinę, paliko tik didelę dėžę su tuščiais belgiško alaus buteliais. Ir ką – sėskit.
Pirmą kartą važiavau tokia senovine mašina. Vairuotojas, vardu Matthias, ja be galo didžiavosi, sakė pervažiavęs su ja Afrika (arba klystu, bet kažką toli tikrai pervažiavęs), taip pat kolekcionuoja ir daugiau tokių mašinų, labai jas visas myli. O mus lenkiančios mašinos tik fotografavo, fotografavo gražųjį Citroeną. Papasakojom Matthias, kad norim važiuot pro Antverpeną iki Briuselio, ir tada į Lilį. Bet jis pasibaisėjo, kad mes važiuojam pro Belgiją ir net neketinam sustoti Gente. Nes jis pats iš Gento, dabar, tiesa, važiuoja pas tėvus, kurie gyvena 20 kilų iki jo, bet visvien mus nuveš į Gentą, galėsim nakvot pas jo draugus, o ryte tranzuot tiesiai į Lilį. Buvom apstulbusios. Bent jau mano galvoj sukosi tokios mintys kaip kodėl, už ką, kas už tai, kam ir panašiai. Na, bet iš tiesų, nakvynės niekur kitus neturėjom, ir geriausiu atveju mums būtų tekę miegot kažkur Lilio pašonėj. Taigi sutikom, Matthias labai apsidžiaugė, visą kelią mus vaišino Marlboro, paskambino tiem savo draugeliam ir paprašė, kad mes galėtume pasistatyt palapinę jų kieme. Haha, palapinę. Na, bet daugiau jau nieko nebesakėm.
Nuvežė mus iki draugų namo, o jis toks už pat miesto, didžiulis, jie ten gyvena gal 6-se, bet jų dar nebuvo namie, tai daiktus pasidėjom garaže, apžiūrėjom dar kelias senovines mašinas, ir labai gaila, kad su daiktais pamiršau ir fotiką. Tada Matthias nuvežė mus į senamiestį, pasiėmėm žemėlapį iš viešbučio, jis labai nustebo, kad taip galima, tada nupaišė mums būtiniausią turistinį maršrutą ir atsisveikinom iki 6 valandos vakaro. Turėjom daugiau nei porą valandų, tai nusprendėm, kad būtina pavalgyt. Radom labai jaukią nedidelę sriubų parduotuvėlę, už kelis eurus suvalgėm po didžiulę lėkštę nuostabiai skanios grybų sriubos (pirma sriuba per kelionę), dar gavom bonusą du obuoliukus, ir pradėjom savo turistinį maršrutą. Iš tiesų, būsit Belgijoj, užsukit į Gentą – tų kelių valandų pilna pakanka, bet už tai kaip verta! Jautėmės kaip filmavimo aiškelėj, kur visi žmonės – aktoriai, o namai ir pilaitės – dekoracijos. Arba kaip pasakoj apie princeses ir slibinus, kaip viskas gražu ir tobulai sutvarkyta buvo, vėlgi kanalai kaip Amstery, tiltukai išpuošti gėlėm, apgriuvę namai vidury kanalų, parkeliai, užutėkiai, pilys pilys pilys, mažos parduotuvėlės, prabangios kavinukės, gatvės tarp namų kaip žaislinės, atrodo, kiekviena samana ten uždėta specialiai. Greitai viską apėjom, tada vienoj parduotuvėlėj pasiėmėm po dailų kokteliuką – raudoną ir mėlyną, mėlynas beroc buvo skanesnis, skonis kaip vaikiškos kramtomos gumos, ir labai tiko jis prie to viso aplinkos vaizdo. Gaila, kad visos nuotraukos iš Gento Vaidos telefonu fotografuotos, bet ką jau padarysi.
Šeštą valandą mūsų belgas mus nuvežė atgal pas savo draugus. Neprisimenu jų vardų, bet vienas buvo operatorius, o kitas buvo su maike su kaukole. Mus pavaišino belgišku alum, kalbėjom apie alaus rūšis, aš bandžiau ginti lietuviško alaus garbę, bet kai jie pasakė, kiek rūšių alaus gaminama Belgijoj, nusileidau, kad mums iki jų dar toli. Aplinkui trainiojosi nuostabiai savim pasitikintis reklaminio grožio katinas vardu Kurmis, kuris kadaise buvo vyras, o dabar jam patinka, kai glosto galvą. Kai glosto šonus, katinas piktinasi. Tas Kurmis didžiulis, rainas, ir tingintis gaudyti peles.
Apie miegą „palapinėj“ nebuvo nė kalbos, mus nuvedė į kambarėlį pilną visokiausių šmutkių, baldų, technikos, ir išvyniojo didžiulę lovą. Prieš miegą dar išgėrėm vyno ir bandėm žiūrėti kažkokį bajavyką, bet iš tiesų tik prašnekėjom apie religiją, Lietuvos homofoniškumą, Belgijos liberalumą, dar prieš eidama miegoti išėjau į lauką, parūkiau viena tabako, žiūrėjau į žvaigždes, aplinkui čirpė užsienietiški svirpliai, ir buvo taip gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą