Rugpjūčio 4

Taigi ryte mes atsibudom, išsimaudėm, išsiplovėm galvas, išsidžiovinom galvas sėdėdamos prie dailaus lango pro kurį riekėsi vaizdelis į tramvajaus linijas ir šiaip paryžietiškas gatveles, surūkėm visas vaikinukų cigaretes, suvalgėm savo turėtą batoną su majonezu dar iš Amsterdamo, parašėm kelionės dienoraščius, pašnipinėjom po butą, bandėm garsiai kalbėtis, bet Tomas nesikėlė iš lovos. Nusprendėm, kad jis seniai nemiega, bet matyt neprisimena, kas mes tokios ir bijo išlįst. Apie pirmą valandą jis pagaliau pasirodė svetainėj. Tikrai atrodė sutrikęs ir išsigandęs, todėl mes skubiai padėkojom jam už nakvynę ir pasakėm, kad einam palaipiot po Eifelį. Bet daiktus palikom – per daug viliojo galimybė dieną praleisti be papildomų kilogramų ant nugaros. Tomas buvo paklaikęs, tai mes jau nebesakėm jam apie tai, kad žadėjo atiduot buto raktus ir panašiai.

Nuėjom prie Bokšto. Be kuprinių viskas atrodė daug arčiau ir paprasčiau. Tačiau eilėj prie bilietų pralaukėm lygiai valandą. Buvo siaubingai karšta, išgėrėm buteliuką vandens kurį nusipirkau už 2 eurus ir atrodė, kad troškina dar labiau. Neįsivaizdavau, kaip reikės lipt į tą aukštybę, baisu buvo vien pagalvot, tikėjaus, kad eilė niekad nesibaigs. Tačiau ji pasibaigė. Kad pakilti iki pat viršūnės, sumokėjom beroc po 7 eurus ir prasidėjo tas košmaras. Lipom lipom, lipom lipom, pagaliau pasiekėm pirmąjį aukštą. Vanduo vėl 2 eurai. Nusprendžiau, kad geriau prisipilt tualete. Ten, žinoma, ženklai, kad jo gerti negalima – bet tokius mačiau ne pirmą kartą, tai per daug nesiparinau. Deja, Paryžiaus „don‘t drink“ tikrai reiškia don‘t drink... Vanduo buvo chlorkalkių skonio ir ne tik kad nenumušė troškulio, bet dar pradėjo pykint nuo jo. Visos pertroškusios lipom toliau. Na, bent jau vaizdai tikrai gražūs – Paryžius visas baltas baltas, atrodo, garavo karščiu ir vasara. Tikrai labai labai gražu. Antrajam aukšte vanduo kainavo jau 2,5 euro. Va čia tai biznis. Dar buvo nuostabiai viliojančių ledų už 7 eurus, bet kažkodėl tai nepirkom. Pasifotkinusios prie Paryžiaus panoramos, kokį pusvalandį laukėm eilėj iki lifto, kad užkilti į patį bokšto viršų. Kilt buvo baisu:) vien tai, kad aš ir šiaip nesižaviu liftais, o šitas dar permatomom sienom, velniškam aukšty, kratosi visas, ir žmonių prištampuota viduj. Išlipus irgi jau man nebepatiko, nors aukščio baimės niekad neturėjau ir teikiau pirmenybę uždaroms patalpoms, ant bokšto buvo ne kažką – vėjas pūtė ir atrodė kad nuneš, o grindys įtartinai lingavo. Na, bet bent jau buvo galima nusipirkt šampano taurę už 10 eurų (ar dar daugiau). Taigi neužilgo leidomės atgal, ta procedūra buvo ne ką malonesnė. Iš viso bokšte praleidom apie 3 valandas, buvom baisiausiai išalkusius, ištroškusios ir skaudančiais raumenim. Labiausiai svajojom apie supermarketą. Tačiau, pasirodo, tai ne toks jau ir mažas noras Paryžiuj.

Bandėm klausinėti vietinių, bet jokios naudos – supermarketų jų žodžiais tiesiog šitam rajone nebuvo. Tada klausėm mentų – manėm, vis gudresni (?), bet kur tau. „Where can we buy FOOD?“ „Food? You mean, like McDonalds?“ Naudos nebuvo ir iš mentų, taigi pasikliovėm savo moteriškais šeštaisiais pojūčiais ir ėjom tiesiai, tolyn nuo to bokšto ir nuo tos turistinės beprotybės. Po kokių 20 minučių priėjom ne ką kitą, o patį puikiausią supermarketą, ir nusprendėm karališkai papietaut. Nusipirkom marinuotų grybukų, to puikiojo Bri sūrio, konservuotų pomidorų, batono, limonado ir dar dar dar Desperados. Sėdėjom prie kažkokio tai apleisto SPA centro, darėmės sumuštinius ir puotavom. Tačiau neužilgo parašė Tomas – tipo kada jūs (po velnių) grįšit. Matyt, norėjo kuo greičiau atsikratyt mūsų daiktais. Neliko nieko kito, kaip pėdint pas prancūzą, susirinkt šmutkes ir vėl leistis į paryžietiškąją nežinią.

Mano deja neteisingomis žiniomis, Morisonas buvo palaidotas visai netoliese esančiose Montparnaso kapinėse. Taigi, kadangi neturėjom jokių planų, pasiūliau Vaidai eiti ten. Nors ji ir nežinojo, kas yra Morisonas, sutiko. Gaila, buvom pamiršusios, kad tradicija kapinaites įrengti ant kalno... Vargais negalais atsivilkom iki kapinių, bet mus pasitiko užrakinti vartai – pasirodo, jos uždaromos 6 valandą. Taigi, teko išgerti atsineštąjį Desperados ir regzti planus, ką gi šiandien nuveikus ir kur praleidus naktį. Gerai, kad sutarėm, jog iki Monmartro šiandien jau nenusigausim, todėl teko apsiriboti Bastilija – buvau girdėjus, kad ten vyksta tūsai vakarais ir galvojau, kad tai galėtų būt visai nebloga vieta susirast naujų draugų prancūzų.

Gal ir gerai, kad tada nežinojom, jog iki tos Bastilijos lygiai 5 kilai kelio, ir tai einant geriausiu maršrutu, o ne šiaip plavinėjant skersgatviais. Na, bet mūsų nuotaika buvo visai gera, nugarytės pamažu pratinosi prie kuprinių svorio, ir mes užtikrintai stūmėmės į priekį. Kadangi visi supermarketai jau nebedirbo (ne taip kaip Lietuvoj mama Maxima), užėjom į vieną tų mažyčių privačių parduotuvėlių su savininku kinu. Po Amsterio mums tai atrodė tobula vieta vogt vyną, bet taip ir neišdrįsom, o ir tai jis tekainavo kelis eurus. Pasiėmėm keletą butelaičių to pigiausio raudono vynelio ir tęsėm savo kelionę. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet anksčiau ar vėliau priėjom Seną. Ne tiek daug ir liko iki Bastilijos, bet einant per tiltą Vaida pastebėjo, kad ant upės kranto daugybė žmonių, ir, rodos, tokių švenčiančių šventę. Metėm savo planus ir grįžom. Ir grįžusios patekom į vietą, kur vakarus leidom dar tikrai ne kartą. Taigi, jei būsit Paryžiuj, nesvarbu, pirmadienį ar penktadienį, ten visada šventė – prie pat Sully tilto, priešais Diderot universitetą (o tiksliau ta vieta vadinasi port saint-bernard) Minia žmonių, muzika, šokiai pokiai, vynas, vynas, vynas, būtent tai, ko mums ir reikėjo.

Sėdėjom, gurkšnojom ne itin puikų vynelį ir dairėmės potencialių aukų, galinčių mus apnakvindinti. Tačiau prieš pat akis, vidury Senos buvo sala (toliau ten toj saloj kaip vėliau sužinojom, ir garsioji Paryžiaus kupriaus katedra), o tos salos pačioj pabaigoj toks viliojantis iškyšulys – kaip tada rodėsi, pati puikiausia vietelė pamiegot. Ė, tada galvojom, juk čia Paryžius, čia visi miega po tiltais. Gaila, tačiau tą vakarą taip ir neteko išmėginti salelės plano.

Kol Vaidą vienas po kito kabino vietiniai juodaodžiai (tiek mokantys angliškai, tiek nemokantys nė žodžio), aš ėmiau šnekėtis su vienu jugoslavu. Šiaip vėliau man labai galvoje ėmė maišytis visa politinė Europos istorija, ir aš nebežinojau, ar apskritai ta šalis tebeegzistuoja, ar veikiau ten Serbija dabar, na bet tas vaikinas prisistatė kaip jugoslavas, tai toks man ir liko. Labiausiai tai dėmesį atkreipė ryškiai oranžiniai jo marškiniai, ant kurių užrašas skelbė, kad jis yra Pensilvanijos psichiatrinės ligoninės nuosavybė. Nuo to pokalbį ir pradėjom, o tada jau kalba liejosi laisvai, apie sovietmečius, rusus, lietuvius, serbus, jugoslavus, juodaodžius lipančius ant Vaidos ir panašiai. Jis vaišino alum, aš jį vaišinau vynu, ir tai buvo pirmas žmogus Prancūzijoj, su kuriuo buvo tikrai nerealiai smagu bendrauti. Jugoslavas pasakojo, kaip prieš šešis metus atvažiavo į Paryžių, neturėdamas nieko, kaip miegojo po tiltais ir bandė susirasti darbą, kaip susirado darbą, ir kaip dabar pamažu ima jaustis šitos šalies piliečiu. Po kiek laiko atėjo jo draugelis, Vaida atsikratė juodaodžių, ir mes prasitarėm, kad miegosim salelėj. Jugoslavai patikino, kad tai ne kokia mintis ir pasiūlė geriau jau pernakvot pas juos – beje, mes tikrai nenorim jūsų išprievartaut, nusijuokė.

Kadangi jau buvom pratusios prie nakvynių pas nepažįstamus žmonės, greitai sutikom. Dabar pagalvoju, kad tai buvo vienas pačių neatsargiausių mūsų žingsnių, na, bet mums sekėsi su gerais žmonėm. Nuėjom iki autobuso ir važiavom į patį Paryžiaus pakraštį, dabar spėju, kad tai galėjo būti Alfortvilis, bet nesu tikra. Šiaip ar taip, važiavom ilgai ilgai – apie 10 kilometrų. Autobuse gėrėm alų, jugoslavai fotografavosi su Vaidos žydrais akiniais nuo saulės (kuriuos ji pirko Berlyne, kai valgėm picas su Arto, ir nepametė ir nesulaužė visą kelionę;), galiausiai visi keleiviai išlipo, likom keturiese, vairuotojas įtartinai į mus spoksojo per veidrodėlį ir matyt džiaugėsi pagaliau privažiavęs galinę stotelę. Išlipus draugai perspėjo, kad nors dabar naktis ir nesimato, ryt ryte tikrai pamatysim, jog čia tikrų tikriausias Bronksas. Na, Bronksas tai Bronksas, o mes nusipirkom dar vyno ir pradėjom eit iki jugoslavo namų. Ėjom ilgai. Labai, labai ilgai. O gal tiesiog tamsioj naktį pirmą kartą matomam rajone taip jautėmės, juokėmės, kad apskritai turbūt mes nebe Paryžiuj. Nors, nežinau kaip Vaida, bet aš visiškai nesijaudinau nei dėl nepažįstamų jugoslavų, nei dėl tamsių skersgatvių.

Atėjus į jugoslavo butą, atsikimšom vyną, šiek tiek paplepėjom, pažiūrėjom kažkokius filmukus per kompą, ir neužilgo ėjom miegot, nes mes buvom tikrai pavargusios, o pats buto šeimininkas turėjo ryt anksti ryte spėti į skrydį pas šeimą į Serbiją. Vienintelis to vakaro nuostolis buvo Vaidos vyno atidarytuvas, kuris taip ir pasiliko ant jugoslavo stalo.