2010 m. vasario 5 d., penktadienis

Liepos 23


Tai buvo pirmas ir ilgą laiką paskutinis miegas lauke, pasitiesus kilimėlį. Negana to, tas miegas truko kokią valandą, kaip spėju. Nes mane pažadino perpykus Vaida, kuri šaukė, kad šalia jos guli vyras. Raminau ją, kad nejau ji neprisimena Arto, bet prasimerkus pamačiau, kad visai ten ne suomis, o kažkoks mūsų namelio šeimininko draugelis. Na, Vaida isterijoj, o Arto muškietininko rolėj, įkalbėjo mus varyt pas jį nakvot. Kodėl gi ne, pagalvojom apie lovą, dušą, ir laimingos sutikom.


Paryčiais Berlyno metro dar žavesni. Žmonės ten dainuoja, o ant žemės stovi puspilniai buteliai brendžio ir kitų gėrybių. Po poros stotelių išlipom, ir nuėjom link suomio viešbučio. Kaip vėliau juokėsi gyventojai Kopi, tai mes dvi dienas babkes leidom pačiam prabangiausiam Berlyno rajone. O aš tiesiog nuoširdžiai maniau, kad 2 eurai už alų Vokietijoj yra normalu.


Viešbuty mums niekas nieko nesakė, ir su savo gigantiškom kuprinėm siaurais koridoriukais prasigrūdom iki suomio kambario. O jis vienvietis, bet mums pats tas. Po poros minučių jau miegojom saldžiu turistišku miegu.


Atsikėlusios ilgai maudėmės ir plovėmės galvas. Pasidažiau akis kaip didžiausią džiaugsmą pasaulyje. Po vakarykščio gimtadienio buvo žiauriai bloga negera, tai pateikiau draugams pasiūlymą eit užvalgyt kokios vokiškos picos. Vaida pateikė visiškai priešingą pasiūlymą eit į Berlyno zoologijos sodą. Arto pasirašė ir tam ir tam, taigi išėjom klaidžiot į miesto gatves. Kažkokioj degalinėj paėmiau 3 desperados – pirmuosius, tačiau toli gražu ne paskutinius per šią kelionę. Pasiklausinėję vietinių ir paklaidžioję, radom tikrai nerealią piceriją, kuriai duodu 11 balų iš 10. Už 4 eurus gavau didžiulę picą su daugybę grybų, daug gardaus sūrio, ir net ne per mažai prieskonių. Taigi mes su Vaida kimšom picas, Arto valgė tuno salotas, kas buvo gražu ir juokinga.



Pavalgę pradėjom judėti link Berlyno zoologijos sodo. Būtų buvus mano valia, būčiau likus viena gulėt pavėsyje po kokiu krūmu ir gerti spraitą, bet Vaida buvo nepalaužiama. Už tą nelemtą sodą susimokėjom daugybę pinigų, devynis eurus ir tai su studentiška nuolaida, ir valkiojomės ten daugybę valandų. Man susiliejo visos tos ožkos, beždžionės, stručiai, žirafos ir begemotai. Jų buvo teik daug, tas sodas buvo toks gigantiškas, aš vis taikiau kur prigult, Arto du kartus papildomai išalko, o Vaida taip ir nepamatė kažkokio išsvajoto gyvūno, kurio labai norėjo pamatyti – gal dramblio? Nes bent aš dramblio neatsimenu, nors tiesą sakant daug ko ten neatsimenu, tik kaip buvo karšta, ir aš norėjau sulįst į kokį rūsį išgerti alaus. Bevaikštant mokėm Arto kalbėt lietuviškai – išmokėm būtiniausių išlikimo žodžių – nx, px, blet, kurva, ir gir-gir-gir gar-gar-gar per ežerėlį...



Sutemo. Juokauju, nesutemo. Bet jau dienelė slinko vakarop, kai Vaida pagaliau leido mums išsinešdint iš žvėrelių sodo. Aš norėjau eit ieškot skvotų, kurių adresų buvau prisirinkus ir ten pasitūsint per naktį, bet galiausiai gavosi taip, kad mes pakeliui iš to sodo ėjom kur Arto akys mato, nes vyrai nė už ką nesinaudoja žemėlapiais, ir atsidūrėm Tiergarten – jei neklystu didžiausiam Berlyno parke. Tas parkas kaip visas Vilniaus Senamiestis žodžiu. Arba man taip rodėsi. Ten visi žmonės bėgioja. Ne bėga su tikslu, o bėgioja – visi berlyniečiai nuolat bėgioja, gatvėse, parkeliuose, o ypač štai tokiuose galinguose parkuose. Na bet mes nebėgiojom, mes griuvom ant žemės, Arto su Vaida momentaliai užmigo, o aš gulėjau ir rašiau kelionės memuarus.

Atsibudus Vaida ilgai krapštė šūdą iš basutės, aš fotkinau ir žvengiau iki priepuolio, o Arto vėl skundėsi, kad naujai išalko. Mistiniais būdais pasiekėm savo buržujiškąjį rajonėlį, neatlaikę nusipirkom sušių rinkinį už 5 eurus ir pagaliau alaus. Vakarą praleidom ramiai, aš nebeturėjau jėgų norėti eiti ieškoti skvotų, Vaida su Arto irgi pritarė, kad naudosimės proga, kad čia galima gert viešoj vietoj ir išragausim visas kažkokios mažos lievos parduotuvėlės alaus rūšis. Nes, kaip jau sakiau, ten nėr supermarketų. Aš net buvau pradėjus galvot, kad visoj Vokietijoj jų nėr, bet atgaiva mus pasiekė nusigavus iki Kopi rajono – va ten tai kitas pasaulis, toks, dėl kurio aš noriu grįžt į Berlyną ne kartą ir ne du.


Pirmoji alaus rūšis vadinosi Berliner Kindl, sekanti – Budwiser Budwar, o trečioji buvo didžiulė klaida. Jei kada būsit Berlyno Mitte mažoje lievoje parduotuvėlėje, jokiu būdu nepirkite alaus pavadinimu Wernesgruner. Tokio šlykštaus alaus vargu ar buvau kada gėrusi, ir kiek pamenu, tai buvo antras gėrimas, kurį aš esu tiesiog iš nevilties išpylusi. Pirmas buvo Rygoje, bet pirktas Vilniuj, ir beroc vadinosi Sin Mochito. Velnio gėrimai. Tasai alus, bijau kad nebuvo nei mūsiškio Euro, nei Tauro giminės, kur pigus ir dėl to prastas, Euras ir Tauras yra puikūs nepakartojami alūs. Tas šėtonas yra brangus ir pripažintas, bet sakau, tokios bėdos seniai nebuvau gėrusi.



Kad nuskalauti nesėkmę, išgėriau ketvirtojo alaus, seno gero draugo Becko. Jau tuo tai gali vokiečiai didžiuotis. Taip begerdami alutį ant kažkokios bažnyčios laiptelių, didžiulėj aikštėj, apsuptoje makdonaldo ir kfc, šnekėjomės su suomiu apie moralines normas ir kiek kuris gali sau leisti. Suomio normas užskaičiau, užskaičiau ir patį suomį, jis tikrai jėga žmogus, pasipainiojęs mūsų kelionėje. Gaila, kad iš telefono išsitrynė jo e-mailas, ir taip ir neparašėm jam, kaip mergaitėms pasisekė grįžt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą