Atsibudau gan anksti, nes buvau nusiteikus, kad ir jie taip kelsis – iš Remygos žinojom, kad fūristų naktinė pertrauka trunka 9 valandas. O mes gėrėm kaip minimum keturias. Bet kur tau! Fūristai miegojo iki kokios 2 valandos dienos. Vaida irgi, tiksliau ne miegojo, o gulėjo, nes gulėjo fūristo viršutinėj lovoj, o jis apačioj „visas blet išsidrėbęs pilvą išvertęs lešką išmetęs, gal jis nuogas ten guli blet nebuvo kaip nulipt“. Taigi turėjau daug gražaus laiko sėdėt prie fūros, sukaliot tabaką, gert likusią kokakolą, ieškot nepermatomo tūliko tarp fūrų, kalbėtis su savim, rašyt dienoraštį. Labai nervinaus, kad jie taip ilgai miega, nervinaus, kad atsidursim Amstery vakare, negalėsim nueit į biblioteką pasitikrint pašto, reikės miegot gatvėj, arba ieškotis skvotų, kurie ten pagrinde tik dieninės vegetariškos kavinės, o šiaip gyventojų ratas uždaras ir visiem px ant tokių turistų kaip mes. Pacituosiu, ką ten rašiau:
„Šiaip plepant apie asmeninius tikslus, tai va aš dabar be reikalo čia erzinuos – nei mes kur skubam, nei ką. Aišku, būtų buvę afigienai atsidurt Amstery šeštadienio vakarą, o ne sekmadienio, bet ką jau padarysi. Noriu išmokt neimt į galvą ir tiesiog mėgautis esama situacija“.
Kai fūristai pagaliau atsikėlė, užkandom bomžpakių, išgėrėm arbatos, jie bandė visaip kaip išblaivyt trečia fūristą, pylė jam vandenį ant galvos ir daužė per skruostus. Džiaugėmės, kad ne su juo važiuojam. Šiaip ne taip, po kokios valandėlės mus išleido degalinėj – iki tikslo liko mažiau nei 150 km. Kitoj autobano pusėj pamatėm tai, kas pakirto mūsų pavargusius iš po vakar skrandukus – makdonaldą. Taip, pirmas veiksmas pasiekus Olandiją – Fish‘o‘Filet ir kava kava kava! Dar nuėjom į makdonaldo tualetą maudytis, jau buvo nebesvarbu, kaip, svarbu kad maudytis. Kai labai nori, niekas nesutrukdys, o mūsų vaizduotė laki.
Pavalgiusios ir švaresnės nei prieš tai, požemine perėja grįžom į kitą autobano pusę, pasidarėm Amsterdamo užrašą, ir jau drąsiai ėjom per žmones ir klausinėjom. Priėjau prie vienos moteriškės, bet ji neleido man nė prasižiot ir puolė atsiprašinėt sakydama kad no, no, so sorry. Na, per daug nelindau prie jos, grįžau pas Vaidą, ir po kelių minučių žiūrim privažiuoja ta pati moteriškė. Tobula anglų kalba ima atsiprašinėti, kad pamanė, jog aš su vaikinu tranzuoju, o ji vaikinų niekada neima, nes kartą jai toks vienas buvo privėmęs mašinoj.
Pirmą kartą įkalbu Vaidą atsisėsti prieky, o gal ji sutinka tik dėl to, kad gale tikrai velniškai mažai vietos, visa susivyniojus šiaip ne taip įlipu, tada dar moterėlė atsisukus taria: „could you faaasten your seeat belt, pleasssse“. Prisisegu tą diržą, ir tada jau palieku bent kartą Vaidai tą džiaugsmą plepėt su vairuotoja. Per visą kelionę mus vežė tik viena moteris – tai ši. Duočiau jai kokius 60 metų, nors ir atrodo kaip 50-ies. Rausvas manikiūras pedikiūras, stilingi drabužėliai, ji vokietė, anglų kalbos mokytoja, su reikalais važiuojanti į Amsterdamą. Pati ten buvo tik prieš daug metų, todėl nebeatsimena kaip reikia įvažiuot, žemėlapy sunkiai gaudosi, todėl laiminga sutikus mus, nes mes tai jau mintinai visus žemėlapius turėtume mokėt, jei dviese nuo Lietuvos čia atitranzavom. Vaida su ja daug šneka, aš klausaus ir kaistu po kuprine ir kupstu moteriškės daiktų. Ji guodžiasi, kad vokiečių olandai nemėgsta, tai nulėmusios istorinės aplinkybės, vaikai perima neapykantą iš tėvų, vaikai dabar apskritai labai sunkūs, bent pas juos, o kaip pas mus, bet nepamirškit, jums siūlys narkotikų, įpils jum į gėrimą, nie-ka-da, nepalikite savo gėrimo be priežiūros, nes apsvaigins ir iš-prie-var-taus, ak jūs jau žinot kad taip būna, na gerai tada, puiku, jūs protingos, matosi, mano laikais mes bijodavom tranzuoti, visas prievartaudavo tada, visas, tiek baisių istorijų esu girdėjus, o jūs su vyrais fūrose miegojot ir jūsų neprievartavo, ak na matot ir taip būna, na bet jūs atsargiai, Amsterdamas nuostabus miestas, o Vokietijoj gaila kad Drezdene nebuvot, verta, verta, aš esu buvus Lietuvoj, aštuoniasdešimtaisiais, o, papasakokit daugiau apie mainų programas, tai labai puiki proga pamatyti kitas kultūras, puiki, na bet svarbiausia, su Dievo pagalba, jūs krikščionės, juk, ar ne?...
Gerai, kad autobanais mašinos važiuoja greitai, tai ta tirada labai neprailgo. Kad nesigaudo žemėlapy moterėlė nė kiek neperdėjo, tikrai nesigaudo. Vaida šiaip ne taip sugebėjo nukreipti ją į teisingą kelią, tik vieną kartą teko apsisukt ir pargrįžt. Mums išlipant ji beveik susigraudino, dėkojo Dievui, kad mes susitikom, ir davė 20 eurų, kad nusipirktume žemėlapį. Pasirodo, pasakos apie tai, kaip tranzuotojams duoda babkių, tikrai ne iš piršto laužtos. Mums ausyse jau skambėjo išganinga olandiško alaus daina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą