Kadangi neturėjom žemėlapio, ėjom palei kanalą, kol susiradom tokį ant sienos. Vargais negalais susiradau tą gatvę, kur yra skvotas OT301, ir sekmadieniais veikianti veganiška kavinė. Ėjom ilgai. Labai labai ilgai. Pakeliui radom viešbučių, pasiėmėm žemėlapių, bet visi buvo beviltiškai prasti. Mūsų bendrakeleiviai suomiai nieko nerašė, tik kad varo į Amsterį su kažkokių gėjum, ir vakare turėtų būti. Tai tik generavau mintį, kad visai šalia to skvoto yra didžiausias Amsterio parkas Vondelparkas, ir iš bėdos galėsim pamiegot ten.
Pagaliau atsivilkusios iki Overtoom gatvės sumetėm kuprines labai gražioj, jaukioj ir šiltoj veganiškoj skvoto kavinėj. Muzika, kalėdinės lemputės ir atsipalaidavę žmonės, labai gera ten buvo. Norėjau tik sėdėt, gert alų ir nieko nieko neplanuoti. Bet kaip tik netrukus parašė suomiai, kad po poros valandų jau bus Amstery, tai teko susitarti vakare susitikt Dam Square. Todėl nusprendėm kavinėj per ilgai neužsibūt, kad nepasiklystumėme temstančiose pirmą kart matomo miesto gatvėse. Dar užėjau į tualetą, o ten visos sienos pilnos užrašų, daug ir lietuviškų buvo, tai ir aš parašiau jiems lietuvišką palinkėjimą.
Išėjusios vėl susidūrėm su faktu, kad aplinkui nėra supermarketų. Kažkaip visoj vakarų Europoj taip – vienam rajone pilna, kitam tik minimalios krautuvėlės su maksimaliom kainom. Na bet kadangi turėjom 20 atliekamų eurų, tai nusipirkom alaus, didžiulį nupigintą batoną-pyragą ir...majonezo. Jau nuo pat pirmų akimirkų Olandijoj varėm itin lietuviškai. Pavalgyt nuėjom į Vondelparką. Vėl ėmė lynoti, bet per daug nekreipėm į tai dėmesio, tikėjomės, kad suomiai pasirūpins mūsų stogu virš galvos. Taigi gulėjom, valgėm batoną, šalia gal kokių 60-70 metų diedukas praktikavosi kažkokių kovos menų judesius, porelė žaidė su frisbi ir gurkšnojo vyną, vaikų žaidimų aikštelėj davėsi vaikiai, o jų tėveliai vietiniai marozai su vietinėm fyfom gėrė alų ir aiškinosi santykius. Dar įsisiuvau tris išrūkusias švarko sagas – būčiau žuvus, jei ne Vaidos apgalvoti sprendimai kraunantis kvadratinę kuprinę.
Pradėjus temti, susiruošėm eiti susitikti su suomiais. Kadangi buvom itin įsijautusios po Berlyno, eidamos gėrėm alutį ir klausėm Turboreanimacijos. Marozinimo kultūra niekur negali būti užmiršta. Pataikėm į teisingą gatvę, tai užteko visą laiką eiti tiesiai, praeiti 7 kanalus, ir jau buvom pačiam Amsterdamo centre, Dam Square. Pafotografavom keistąjį monumentą (jis, pasirodo, pastatytas antro pasaulinio karo aukoms atminti), pabaigėm alų. Tada parašė suomiai. Parašė kažką keisto ir mums nesuprantamo – lyg ir kad susitarė su kažkokiu vyruku, kad juos apnakvindins. Iš pradžių nesupratom pokšto. Tada susinervinom, kad likom be stogo. Tada nusprendėm, kad jie matyt gėjai ir ne už dyką jis ten juos apnakvindins. Tada daug juokėmės, atsidarėm dar po alų ir nusprendėm, kad miegosim po monumentu, nes čia daug jaunimo gulėjo, su kuprinėm ir be kuprinių, pankų ir ne pankų, keli bomžai, kelios gražios mergaitės (mes). Taip besėdint belaukiant išdavikų suomių prie mūsų prisėdo naujas draugelis, labai ilgai įtikinėjęs mus, kad kažkur pastatė savo mašiną ir nebeatsimena kur, nes čia visos gatvės vienodos, ir kad draugo neberanda, nes draugas irgi prie mašinos, nu žodžiu, jam labai nesisekė tą vakarą. Pradėjo mus įkalbinėt eit apžiūrėt raudonų žibintų ir paieškot mašinos. Visaip bandėm jam įrodyt, kad mes neįdomios, kol pagaliau atsivilko suomiai. Tada jiems pradėjo tą pačią dainelę. Mes tai iškart ėmėm verbuot suomius, kad įkalbėtų tą savo /gėjų/ kad mus irgi priglaustų panakvot. Jie išsisukinėjo, kad moka jam 20 eurų už nakvynę. Mes vis tiek nepasidavėm, sakėm, kad galim ir laiptinėj miegot, kol Jaakko parašė (ar bent apsimetė, kad rašo) jam žinutę. Šiek tiek apramintos nusprendėm praeit pro coffee-shop‘us, raudonus žibintus, ir kitas privalomas Amsterio vieteles.
Raudoni žibintai man nepaliko visiškai jokio įspūdžio. Viskas netgi atrodė graudžiai, o gal tiesiog aš žiūrėjau ne vien į mergaičių šiknas ir papus, bet ir į akis ir mėlynus paakius. Jos visos buvo tokios negražios, tokios vargšės ir tokios pavargusios – vienos baisiausiai storos, kitos perdžiūvusios narkomanės, visos kekšiškai besirangančios, bet nei viena tuo nesimėgaujanti (o mano kuklia nuomone, gera profesionali kekšė žino, kaip pasirangyt su ugnele akyse) – žodžiu, jei būčiau neapsipūtęs/nevisiškai smigęs vyras, tikrai nenorėčiau tokios bobos, net 45 minutėm. Mūsų suomiai irgi nenorėjo per ilgai užtrukti tam rajone, tai nuėjom ant prieplaukos parūkyt jų kažkur jau iš anksto nusipirktos žolės. Dideliam mano nusivylimui, nes labai norėjau užeit į coffee-shop‘ą ir pažiūrėt, kaip tai vyksta legaliai.
Po kokio pusvalandžio mūsų juokelių nebeištvėrus vietinė moteriškė iš ketvirto aukšto išvarė mus nx, tai teko blūdinėt toliau. Pagėrėm alaus ten, pagėrėm šen, realiai tai apėjom maždaug visą senamiestį, ir galėjom patvirtint to mašiną pametusio žmogaus žodžius – gatvės tikrai čia vienodos, atskirt vietovę gali nebent pagal skirtingus bokštus/bažnytėles skirtingose aikštėse. Prie vienos tokios suomis pametė savo maišelį su žole. Juokėmės gal pusvalandį, kol ėjom atgal, net bloga nuo juoko buvo. Paskui juokėmės dar labiau, kai jis tą žolę rado – sakėm, kaip gerai, kad Jaakko ne Lietuvoj taip šmaikštauja.
Kokią 2h nakties suomiai nusprendė, kad reikia eit į barą. Deja, sekmadienį niekas nebedirbo. Radom tik vieną barą, kur alaus net išsinešimui kaina buvo tokia nežmoniška, kad aš net neatsimenu, kokia ji buvo. Išėjus iš brangiojo baro tuščiomis, prie Vaidos ėmė kabinėtis vienas juodaodis (šiaip, po šitos kelionės aš tapau pakankamai rasistiška visų negrų, turkų, babajų ir čeburekų atžvilgiu, nes per visą kelionę tik vieną normalų sutikom, o jų buvo visur ir visada). Toks visiškai nesveikas kaip iš to filmo idiotišku pavadinimu panašiu į „...nedaryk kažko gerdamas sultis kažkur su kažkuo...“. Na, žodžiu, jis ėmė prisipisinėt, mes jį pasiuntinėt, tada jis ardytis, kad mes stumiam ant jo spalvos, ir taip toliau, ir panašiai. Mūsų „vyrai“ viena ką sugebėjo padaryt, tai nusileist ir pasikviest mus nakvot savo laiptinėj. Nes tas jų /gėjus/ arba neatrašė, arba Jaakko paprasčiausiai jo nieko dėl mūsų ir neklausė.
Pradėjom eiti link nakvynės vietos. Tada rodėsi, kad tai panašus atstumas, kaip nuo Vilniaus Senamiesčio nueit iki kokių Karoliniškių. Iš tiesų buvo arčiau. Beeidami radom suomių paliktą tranzavimo ženklą, pasifotkinom su juo, šiaip paklydinėjom, ir apie 4 ryto buvom prie laiptinės. O laiptinė įspūdinga – plotis gal vienas metras, atstumas iki laiptų irgi panašiai. Suomiai palinkėjo mums saldžių sapnų ir nubėgo į viršų. Debilai ble nusikeikėm ir nusprendėm, kad geriau jau miegosim lauke, bent jau bus kur kojas ištiest ir niekas ryte neužlips ant veido. Dar pagalvojom, užtrenkt duris ar ne, ir visgi užtrenkusios nuėjom ieškot kur čia tiestis miegmaišius. Radom visai padorią vietelę tarp suoliukų, ir jau planavom gražiai nusnūst, kai aš susivokiau, kad neturiu savo tašės. O joje buvo viskas – 80% pinigų, dokumentai, telefonas su suomio numeriu, fotoaparatas, tabakas, net mano sąsiuvinis su tušinuku. Iš pradžių apėmė isteriškas juokas, paskui supratau, kad aš ją palikau toj laiptinėj ant grindų. Iš tiesų, po tiek žolės ir alaus, net nerimas neėmė ir tiesiog supratau, kad bent jau aišku, kur praleisim pirmąją naktį Amsterdame – miegamajame rajone ant betono prie kažkokios laiptinės. Ten ir nuėjom, Vaida paburbėjus ir pasišaipius užsnūdo, o manęs miegas visiškai neėmė, tai tik susivyniojau į miegmaišį ir ėmiau laukti ryto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą