Atsibudau gal 7 ryto, nes ant antresolės kur miegojau atlipo Vaida. Pasipiktinus, kad aš jai neatrašiau žinutės ir neleidau nakvot pas kažkokį naują draugą. Nieko nesupratau ir norėjau miego, ji dar tik pasiguodė, kad jos nenorėjo dabar į skvotą įleist nes netikėjo kad ji čia gyvena, kažką dar pamurmėjo ir užmigo murmėdama. O mane tai jau visai sudomino ir išblaškė, kas čia per nauji ir draugai ir pasitikėjimo skvote nesukelianti išvaizda. Miego nebenorėjau, tai nulipau žemyn pasidairyt po patalpas, nes iš vakaro tai nieko nemačiau, net kelintam aukšte esam nežinojau. Apačioj miegojo vokietis, aš jį lipdama pažadinau, bet jis draugiškai užmigo toliau. Nuėjau į bendrą kambarį/virtuvę. O ten tai visko pilna, sofos, zebriniai tapetai, šaldytuvas, vanduo, dujos, elektra ir viskas, ko tik gali norėti. Pirmas mano aplankytas skvotas turbūt ir liks pačiu prašmatniausiu. Atsisėdau ant sofos išgert vandens ir parūkyt tabako. Iš gretimo kambario atlingavo vyrukas su mėlyne po akim. Pasiūliau jam tabako, truputį pašnekėjom, pasiguodė kad kažkas vakar „privertė jį muštis“. Ot, galvojau, daug ką praleidau, pasirodo.
Neužilgo atsibudo ir mūsų danas, siūlė pasilikti dar keletą dienelių, ir šiaip visai gailėjaus, kad nepasilikau – bet savo laiške Kominiui buvau pasakius, kad savaitgalį būsim Amstery, tai nors ir nebuvau tikra, ar jis jį perskaitė, norėjau ten taip ir atvažiuot. Danas su vokiečiu (ble, gaila, kad neatsimenu vardų ir šiaip jokių kontaktų neturiu. Negalvojau tada apie tai) susėdę tarėsi, kaip čia mum geriau ištranzuot iš Berlyno – galiausiai sutarėm, kad neklaidžiotume, tai eisim tiesiai iki Heirich-Heine metro stotelės, ir varysim iki pat galo – o ten jau ir autobanas į Leipcigą..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą