2010 m. vasario 7 d., sekmadienis

Rugpjūčio 10

Kadangi tarėmės su Remigijum, kad mus parveš namo, šita diena turėjo būti paskutinė Paryžiuj. Tarėmės, kad trečiadienį būnam Belgijoj ir jis mus iš ten pasiima.


Taigi Vaida sudarė rimtą planą – turistauti iki vakaro. Šį kartą labai nesipriešinau, paskutinė diena tai paskutinė. Ryte dar pažaidėm Tūkstantį kortom, ir palikom Karoliną su Linu kažką dar veikt, o pačios išėjom į miestą. Norėjom išsiųst atviručių į Vilnių, o Vaida dar buvo radus žemėlapy kažkokį nematytą parką. Paklaidžiojom, pasifotkinom prie gatvių pavadinimų, ant tilto, prie skulptūrų, nu žodžiu, kaip turi būt. Ai, dar neištvėrėm vėl nenuėjusios į Makdonaldą. Prakeikta vieta, bet šį kartą tik ledų suvalgėm. Kadangi Vaida labai norėjo eit į tą parką, o jis buvo tolokai, tai sutarėm, kad eisim, bet pakeliui pasiimsim Desperados, kad bent prasmė būtų tam parke sėdėt.



Tada radom patį didžiausią mūsų matytą supermarketą. Nupirkom ten lauktuvių mamom, kavos ir šokolado, pasiėmėm kažkokio nematyto Boomerang kokteilio ir savo mylimiausio sūriuko, pakeliui išsiuntėm atviručių ir nuėjom į parką. O jau parko keistumas tai neišpasakytas. Pirmiausia, tai negalima užlipt ant žolės. Sėdėt ant žolės tuo labiau negalima. Galima sėdėt ant visur išstatytų kėdučių. Kėdučių. Parke. Pilna visokiausių skulptūrų – nuo liūto iki prezidento. Ir dar labai daug pensininkų. Ir apsauginių. Sėdėjom ir nežinojom, galim ar negalim gert savo kokteiliukus. Bet nieko nesakė apsauginis, tik nuo žolės nuvijo. Vėliau suradom specialią pievą, ant kurios galima gulėt, aš ten ir pasilikau, dar kažkokį eilėraštį rašiau gulėdama alų gerdama, o Vaida nuėjo gėlynų fotografuot kad mamai būtų ką parodyt.



Vakare susitarėm su Naokiu ir jo draugais eiti gerti vyno prie upės. Kadangi jau žinojom jų gėrimo ypatumus, lietuviškai užsipirkom, dar užėjom į Makdonaldą užvalgyt nu nes ką daryt vargšėm išalkusiom:)) taip po truputį ir nuėjom prie upės, tiesa dar porą kartų pasiklydom, kol Naokis mus susirado. Ten buvo ne itin smagus vakarėlis, toks labai ramus gražus ir tvarkingas, aš gėriau vyną ir nostalgiškai prisiminiau Amsterio laikus. Dar jie žaidė kažkokį baisiai mandrą žaidimą kuris reikalauja nechujovos reakcijos, tai aš nežaidžiau, tik valgiau slapta Charlio lašišą. Nu kas per žmogus – tai vyną, tai lašišą, nusiperka, padeda ir nevalgo, tik erzina.


Vėliau prisirinko dar daugiau draugų, ir Karolina su Linu iš kažkur atėjo, ir visi nutarė varyt į kažkokį biurą pas kažką, nes kažkas turi raktus, ir juk visai zjb biure patūsint. Apturėjom turbūt patį smagiausią važiavimą metro – draugas Tomas grojo gitara, per atidarytus metro langus pūtė vėjas, visi dainavo, na buvo labai smagu. Nuvažiavę į biurą susitikom su labai keista gal 40 metų dama, su suknele ir su šampano bonke. Ji labai pergyveno, kad negali atidaryt šampano, nes labai blogas kamštis. Kažkodėl davė man pabandyt, ir kai atidariau aš tą šampaną ji labai mane mėgo visą vakarą, vis davė išgert kol galiausiai aš nuėjau miegot ant kilimo, nes niekas nenorėjo su manim eit namo. Bet iki to užmigimo mes dar ilgai baliavojom, Karolina aiškinosi santykius su Linu, lauke lijo, Vaida susidraugavo su Tomu, kažkas dainavo, kažkas šoko, kažkas kalbėjo apie pasaulio esmę. Jau toks normalesnis balius, palyginus, visai neblogos išleistuvės.


Paryčiais (o gal ir neparyčiai buvo) Naokis mane palydėjo namo, nes visi jautriai reagavo, kad kiek prisnūdau ant kilimo. Dama su suknele irgi miegojo, bet jos niekas nežadino, matyt, džiaugėsi, kad miega.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą