2010 m. vasario 6 d., šeštadienis

TREČIASIS ETAPAS: tikslas – išmokti tranzuoti užsienyje


Taip ir padarėm, pakeliui dar užklupo lietus, lyg siūlydamas tikrai pasilikti Kopi su draugiškuoju danu ir vokiečiu, bet mes nepasidavėm. Nuėjom iki metro, ilgai nuobodžiai važiavom, jau net kontrolės nebesidairėm, tada dar persėdom į kitą metro, dar toliau važiavom, kol atsidūrėm ten, kur jau mūsų žemėlapis beveik nebesiekė, ir ten, kur mums ir siūlė atsidurti. Bet deja, tai dar nieko nereiškė. Mes matėm autobaną, bet neturėjau nė menkiausios nuovokos, kaip rasti degalinę, iš kurios galėtume tranzuoti. Jei tada būtume žinoję puikųjį puslapį hitchwiki.org., tai mums būtų sutaupę daug laiko ir daug nervų, tačiau būtų sutaupę ir vieną tikrai smagią pažintį.



Taigi, malėmės palei autobaną, ėjom tiesiai, ėjom į kairę, porą trejetą kartų parūkėm, dar ėjom, radom sekančią metro stotelę iki kurios buvom nebevažiavusios. Vėl pradėjo lyt. Nuėjom po metro stogu suvalgyt iš kažkur atsiradusį šokoladą ir apspręsti ką daryti. Kadangi Vaida jokių genialesnių pasiūlymų nepateikė, nusprendžiau kad vienintelis būdas eit ant to autobano, kurį jau matėm, ir ten tranzuot, kol atvažiuos mentai ir (tikėtinai) nuveš iki degalinės. Kaip gerai, kad taip ir neteko išbandyt Vokietijos mentų draugiškumo. Mums besėdint ir bevalgant šokoladą, atsidarė ką tik atvažiavusio metro durys ir išlipo du vaikinukai – su gitarom, hipiškais marškinukais ir dideliu tranzavimo ženklu, sakančiu „Magdeburg-hanover-holland“. Žiūrėjom ir netikėjom. Pagaliau Vaida atsibudo ir pasakė kažką panašaus į „gal ir jie į Amsterį varo...“ Tada jau atsibudau aš, pašokau nuo suoliuko ir nubėgau gaudyt gitaristų.


Pribėgau uždusus, pabeldžiau vienam į gitarą ir puoliau dėstyt savo problemas. O vienas jų tik žiūrėjo man į ranką ir kikeno. Pasimečiau net, kas per nevykėliai. Tada supratau, kad man ant rankos vis dar žaliu markeriu užrašyta daniška kurva. Nusišypsojau pati, pasiteisinau, kad vakar buvau tūse ir tęsiant temą dar pasitikslinau, ar ir jie iš Danijos. Ne, pasirodo mūsų kelyje vėl pasipainiojo suomiai – Walteris ir Jaakko (bet daniška kurva pasirodo panaši į suomišką kurvą). Abu labai mieli, puikiai šneka angliškai, ir, mūsų netikėtai laimei, patys tranzuoja į Amsterį. Nubėgau parsivest Vaidos, ir toliau varėm jau kartu. Pasirodo, jie bandė tranzuot tiesiai mieste, nes irgi neturėjo supratimo, kaip nusigaut iki kolonkės. Ten vietiniai jų pasigailėjo ir smulkiai paaiškino, ką gi reikia daryt. Finale jie čia – visai šalia yra autobusų stotelė, ir su vienu tokiu reikia pavažiuot kelis kilometrus iki artimiausios degalinės, kur jau tiesiai autobanas iki Amsterio. Tyliai tikėjomės, kad tik nereiktų daug pinigų už autobusą paklot, labiau norėtųsi juos paaukoti alui. Bet mums vėl pasisekė – vairuotojas neėmė nė cento, o vežė pakankamai toli – kokius 10 kilų tai tikrai, nes spėjom pasipasakoti vieni kitiems įspūdžius ir apsikeisti numeriais – susitarę, kad susitiksim Amstery. Jie turėjo palapinę ir planavo gyventi kempinge, o aš slapčia planavau prisitrint, jei Kominis neatrašys.


Nuėję į degalinę, nusprendėm pavalgyt, išgert alaus ir pailsėt (nors ir nebuvo progos itin pervargt). Baigėsi tuo, kad iki 6 valandos vakaro pražaidėm Uno ir prašnekėjom nesąmones. Lyginom, suomiškas ar lietuviškas tabakas geresnis (nors maniškis ne lietuviškas, bet visgi iš Lietuvos). Stebėjom virš galvų besikaupiančius audros debesis ir kylantį baisiausią vėją. Planavom, gal nakvoti čia, miškely. Aš buvau visai už, nes baisiai tingėjosi tranzuot. Bet deja, visgi susipakavom ir pakilom į kelią. Vaida nuėjo į tualetą ir grįžo smarkiai papiktinta, kad mat reikėjo mokėt 50 centų. Na, kadangi išeities nelabai buvo, aš irgi pasekiau jos pavyzdžiu. O ten tas tualetas makdonalde, toks kur reik įmest pinigą, ir prasisuka tie geležiniai vamzdžiai. Bet šalia buvo specialus praėjimas vaikam iki 6 metų. Tai tik apsidairiau ar nėr kamerų, ir pavaidinau vaiką, grįžus jaučiaus itin šauni chaliavčikė. Suomiai nuėjo ant gatvės, o mes į degalinę pasiprašyti kartono dėžių, nes irgi susiviliojom pasidaryti didelį užrašą. Mums berašant užrašą, priėjo vienas vyrukas. Jau apsidžiaugėm, kad nori mus pavežt, bet pasirodo jis su motociklu, ir atėjo tik paplepėt ir duot mums kelis patarimus. Taigi paplepėjo tą, kad mums jokiu būdu neit ant gatvės, o eit tiesiai prie atvažiuojančių mašinų ir prašyt, kad paimtų. Sakė, taip sutaupysim bent porą valandų. Pagalvojus, kad už tiek laiko jau turėjo pradėt temti, supratom kad taip tikrai bus geriau. Padėkojom vyrukui ir po kokių 20 minučių jau sėdėjom mašinoj iki Magdeburgo.


Porelė pasitaikė ne itin kalbi, o gal šiaip ne itin gerai varė germangliškai, tai tik susitarėm, kad paleis ant to pačio autobano didelėj degalinėj, ir važiavom persimesdami keliais žodžiais. Ant vairuotojo rankos buvo didžiulė, bet išblukus ir šiaip ne itin tatuiruotė, tai didžiąją daugumo laiko praleidau į ją spoksodama ir skaičiuodama visokių kaukolių ir uodegų vingius. Vaida miegojo, kaip visad mašinose.


Atsisveikinusios su vokiečiais, nuėjom į didelę degalinę. Kainos siaubingos, bet užėjom į prašmatnų tualetą su user friendly mokėjimo sistema – palikta tiesiog lėkštutė su centais, suprask – išėjęs susimokėk. Ten paspoksojusios į veidrodį (tokio nematėm nuo suomio viešbučio), nusprendėm nebežiūrėt į visokiausius gardžiausius patiekalus už 10 eurų ir eit į lauką gaudyt mašinų. Išėjusios pamatėm, kad stovi daugybė fūrų – kadangi jau buvo vakaras, pagalvojom, gal visgi geriau prašytis pas fūristą, bus proga pamiegot, jei veš toliau, iki Amsterio dar likę 500 kilų. Blogiausia, tai kad toj degalinėj nebuvo nė vieno lietuvio. Kaip pasakojo Remyga, jie susiskirstę, kas kokioj degalinėj stoja – kad būtų proga per pertraukas pagert tarp savų. Mes, deja, stovėjom grynai lenkų apsupty. Na, bet ką jau darysi, ėjom tarp fūrų, ir žiūrėjom, kas nemiega. Neužilgo priėjom prie trijų fūristų, kurie aktyviai plepėjo ir gėrė kavą – aiškiai, nenusiteikę stovėt per naktį. Na ir prasidėjo... Mes rusiškai – jie lenkiškai. Mes angliškai – jie lenkiškai. Mes lietuviškai – jie rusiškai. Šiaip ne taip po ilgų kančių susišnekėjom, kad paims iki Olandų sienos. Vienas fūristas apskritai buvo skeptiškas mūsų atžvilgiu, bet draugai įkalbėjo jį nesiardyt.


Su lenkais važiuot yra lievai. Su mūsų lenku nesugebėjom niekaip susišnekėt, jis užsispyręs varė tik lenkiškai, ir baisiausiai stebėjosi, kaip aš iš Wilno i nerazumiš pa polsku. Ar kažkaip ten. Per racijas iš vis juokingai varė, Vaida vėl miegojo, aš irgi po kiek laiko apsimečiau mieganti. Jau netoli sienos esant, lenkas pradėjo klausinėt, kur mes nakvosim, klausė ar turim palapinę. Nu ne, neturim. Va tada jau pradėjau jį mėgti. Lenkas baisiausiai susierzino, kaip mes taip galim, pradėjo įrodinėt, kad mentai išveš, kad bėdų turėsim. Per raciją draugeliam ėmė skųstis, kad mes lauke miegot norim ir kad mes durnos. Po kelių pše-minučių, lenkas pasiūlė nakvot fūroj. Po tokio jo pasibaisėjimo mūsų lauko planais, jis neatrodė nei baisus, nei pavojingas, be to tą naktį buvo šlykščiai šalta, todėl ilgai negalvojusios sutikom.



Sustojom kažkokiam užkampy netoli už Olandų sienos, net ne degalinėj, o kažkokioj fūrų aikštelėj, kur jos krovinius priduoda. Aplink nė gyvos dvasios, tik triušiai bėginėja, ėmė darytis nejauku ir pasigailėjau, kad nebeturim stebuklingųjų žalių devynerių. Bet lenkai buvo viską apsvarstę, nebūtų lenkai. Visi tik šast iš fūrų, ir Finlandiją spanguolinę traukt. Padarė mums kokteilių – spanguolinė Finlandija su kokakola, iš fūristo puodelio su kažkokiais gyvūniukais, šalia agurkėliai – nu nerealu. Aišku, iš pradžių galvojom, kad kažko ten pridėjo, užmigdys mus ir išpis, juk mąstymas sužalotas paranojų. Tai sėdėjom kurį laiką ir mergaitiškai laužėmės. Aš pasidaviau pirmoji, Vaida dar šiek tiek stebėjo, ar nepradedu krist nuo kėdės, bet galiausiai smagiai išgėrėm su fūristais, paskui jau ir susišnekėjom lengviau, finlandijos kalba. Jų visų vardai labai juokingi ir labai lenkiškai vienodi – Mašek, Tomašek, Pašek, ir panašiai. Susitarėm, kad rytoj nuveš 100 km iki Amsterio, kad visai nedaug liko, jie gyrėsi savo GPS sistemom, rodė visokius keliukus, paskui dar paišėm piešinėlius ant popieriaus ir ant rankų, kai nemokėjom to ar to vieni kitiem paaiškint. Dar ilgai vaikščiojau su čeburaška ant peties. Lenkai prigėrę bėgo gaudyt triušių, triušiai bėgo nuo lenkų, lenkai žadėjo pusryčiams kotletų, galiausiai paryčiais nuėjom miegot. Vaida pas mūsų fūristą, aš pas tą, kuris iš pradžių nenorėjo mūsų imt, bet dabar buvo vienas draugiškiausių ir kalbiausių, kažką bandė apie savo šeimą pasakot, bet nesupratau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą