Draugai ėmė mus žadint ir sakyt, kad nepavėluotume į savo fūrą. O mes taigi melavom, kad 6 ryto, kad tik jie manytų, kad greit dingsim, iš tiesų Remyga turėjo atvažiuot apie aštuntą. Taigi, turėjom dar tris valandas, ir išaušusį rytą, aplinkui ėmė rinktis statybininkai, nors tie tai dėl mergų pievoj labai nesijaudino ir mums nieko nesakė. Pavalgėm iš Paryžiaus atsivežtus konservus, pagėrėm vandenuko, kiek pašalom, kiek vėliau sušilom, ir išsinešdinom iš pievos palaukt Remygos prie jo lašišų biuro.
Po kiek laiko pamatėm savo pasiilgtą fūrą su plikom mergom ant sienų. Džiaugėmės mes, ir džiaugėsi Remigijus, kad sveikos gyvos atkeliavom. Davė pavalgyt rūkytos žuvies, dar kažkiek pasitvarkė, ir išvažiavom – pirmiausia turėjom nukeliaut atgal į Olandiją, prie jūros, ten Remyga turėjo priduot žuvis, pasikraut naujų žuvų, ir tada jau namučio.
Važiuojant parodėm Remygai nuotraukas, pasakojom savo istorijas, o galiausiai tai tiesiog miegojom. Atvažiavus prie jūros buvo įdomu stebėt žvejų cechus – vyrai storom geltonom striukėm, iš šaldytuvų virstantys garai, tie nedidukai juokingi traktoriukai kroviniams pervežti. Žvejai laksto, keikiasi (rusiškai), o mes dvi gražuolės džiovinam šalia pat savo miegmaišius ir verdamės sriubytes. Tos sriubytės tai dar iš Vilniaus, žirnių sriubytė ir morkų sriubytė, skaniai pavalgėm su Remigijaus juoda duona. Aš dar džiaugiaus, kad per visą kelionę nepamečiau savo šaukšto ir peilio nepamečiau, maniau kad tik šakutę pamečiau, bet vėliau supratau kad tai nutiko dar Roskildėj.
Mums pavalgius Remygai prasidėjo devynių valandų pertrauka, tai jis pasiūlė nuvažiuot prie jūros. Šiaurės jūra mus vis tik susirado – su kolegom patingėjom iš Amsterio nuvaryt, bet va nepaisant to, ten atsidūrėm. Tiesa, dar ilgai su Vaida diskutavom, ar tik čia tik ne Atlanto vandenynas. Juokingiausia, kad ir Remyga tik į žemėlapį pažiūrėjęs išsprendė mūsų ginčą. Nuėjom į pajūrį, kaip tik buvo atoslūgis, pajūrys buvo gal kaip keturi Baltijos pajūriai. Net užtrukom, kol iki vandens nuėjom. Remyga nuėjo maudytis, tada sakė varys pamiegot į fūrą. O mes pasivaikščiojom, parinkom kriauklių, užrašėm ant smėlio „Vilnius“. Nors tada taip dar nenorėjau namo... Nuėjom pasifotkint ant didžiulio molo, paskui patraukėm į parduotuvę.
Galvojom pagamint Remygai valgyt iš tų jo skumbrių. Tai nusipirkom bulvių ir kefyro, iš tiesų tai norėjom nusipirkt pieno, kad su kava gert, bet nusipirkom kefyro, nes ten tik olandiški užrašai ir nifiga nesupratom. Dar pasiėmėm bulkučių ir alaus, kad pasėdėt užkąst, kol jis miega.
Išėjusios iš parduotuvės pamatėm nerealų reiškinį – Šiaurės jūros žuvėdras (o gal kirus?) esmė buvo ta, kad jie buvo dydžio kaip keturi paprasti kirai, jie didžiulėm savo gerklėm ėjo prie mūsų ir klykė reikalaudami valgyt. Na, tai žinoma prasidėjo tada, kai aš iš draugiškumo numečiau jiem kelis batono gabalėlius. Tuoj atsirado vierchas kiras, kuris ėmė vaikyt kitus kirus ir norėjo maisto tik sau. Kapojo jiem ten per galvas visaip, ypač tiem jaunesniem dar baltos spalvos neįgavusiem. Tada man jau prasidėjo žaidimas, pašert visus kirus aplinkui ir nepašert viercho. Bet jau vėliau jis taip įsiaudrino klykt, kad net baisu darėsi, per gerklę vos ne į skrandį galėjai pažiūrėt, tai mes išsigandom ir išėjom. Gaila tik, kad kaip tik fotikas išsikrovė ir neturiu piktojo kiro nuotraukų.
Per išmirusį miestelį pradėjom eit link fūros. Visa aplinka kaip iš keisto nostalginio filmo – nei tai Palanga, nei tai Pervalka, nei tai Smiltynė, nu nesuprasi, vienoj vietoj milijonas jachtų, kitur mirusios užeigų langinės. Pakeliui radom gigantišką krūvą kriauklių, tai prisirinkom lauktuvėms.
Grįžusios prie fūros sugulėm ant miegmaišių, gėrėm kavą be pieno ir skaitėm knygas – pagaliau pradėjau skaityti Cookie Mueller, ir ta knyga labai tiko va tokiam mūsų buvimui. Kai ėmė temti, iškepėm skumbres, pirmą kartą darinėjau žuvis, buvo labai įdomu;)) ir bulvių košės padarėm, kaip buvom pasiilgusios paprasto lietuviško maisto. Tas vakaras buvo toks šiltai jaukiai malonus. Neužilgo atsikėlė Remyga, pavalgėm, ir prasidėjo nei tai liūdinanti, nei tai džiuginanti kelionė į namus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą