Rugpjūčio 7

Štai šio ryto prabudimas buvo vienas įspūdingiausių ir paskatinusių mus imtis pokyčių mūsų turistavime. Pirmiausia, tai atsibudau, nes šalia manęs gulėjo arabas kebabas. Su atsegtu klynu. Paklaikau per miegus visai, pradėjau lietuviškai (na gerai, rusiškai) jį siuntinėt ir daužyt per galvą. Kas keisčiausia, kai jis susirinko šmutkes, aš tuoj pat vėl užmigau. Kaip tikra Paryžiaus Potiltinė. Kas juokingiausia, jis tada persikraustė prie Vaidos. Ji taip ramiai pabaidyt ir miegot nenorėjo, tad mane vėl pažadino baisiausiai putodama, ir teko paskui kebabą pakuotis į kitą upės pusę prisipilt vandenuko į bambalius ir pagulėt ant pievelės. Neskaičiavau, kiek mes buvom išmiegojusios, bet ne ilgiau kelių valandų. Dar net bloga nebuvo spėję pasidaryt.

Nuėjom ten, kur vakarais vyksta tūsai, susivyniojom į miegmaišius ir vėl tuoj pat užmigom. Bet jau kai nesiseka tai nesiseka, ne tik kad pradėjo lynot, ką mes ignoravom, bet dar ir mentai atėjo ir liepė mums nemiegot. Susinervinom baisiai, lyg jiem skirtumas būtų, ar mes gulėtumėm ant pievukės, ar miegotumėm ant pievukės. Bet tie mentai nekalbėjo angliškai (netikėta), tai teko atsisėst ir laukt kol jie nueis. Bet jie nuėjo porą metrų ir stebėjo mus iš už krūmų. Pasijutom nejaukiai, ir nusprendėm daryt perversmą – susirast interneto kavinę ir parašinėt į couchsurfingą, kad mums mirtinai reikia nakvynės. Kavinę susiradom palyginus greitai, bet tie keturi eurai už valandą kažkaip mūsų neviliojo. Supratusios, kad kitos išeities nėra, pradėjom rašyt iš eilės visiem paryžiečiam. Lost in Paris, and so on. Papasakojom apie taip kaip užknisam mentus ir panašiai. Parašėm aštuoniem žmonėm, tada nusibodo ir nuėjom gert kavos.

Tiesiai priešais Starbuksą buvo kažkokia Makdonaldo padielkė, ten ir užėjom. Kava buvo šlykšti, Vaida išvis gavo vandens su pieno milteliais, aš irgi nesupratau ką gėriau, bulvytės buvo kartoninės, nu žodžiu neskaniai papusryčiavom ir parūkėm spoksodamos į Starbuksą.

Dar užėjom taip pat paspoksot į visokiausių nenusakomai dailių šmutkių parduotuvėlę, nusifotkinom prie Merlin Monroe ir prie Audrey Hepburn, papavydėjom visko ten, ir jau galvojom eit alaus nusipirkt, kai gavom Baywatcho žinutę. Ogi jis klausė, kaip mums pasisekė pas mentus, kur nakvojom ir kur nakvosim toliau. Dar pasiūlė susitikti. Šiaip tai, nežinojom ką daryt. Nenorėjom mes nei su juo susitikt, nei kad jis pistų protą apie saugumo etiketą Paryžiaus gatvėse. Bet kadangi visiškai neturėjom ką veikti, pagalvojom, kad kodėl gi nepapramogavus. Pasiūlėm Baywatchui susitikti prie Gare de Nord, ten, kur ir buvom atvažiavusios iš Lillio. Nuėjom į metro, nusipirkom bilietėlius, ir tada susiparinom iš naujo – o gal pochui, nevažiuot pas tą Baywatchą, geriau einam gert. O gal važiuot, kiek galima gert. Stovėjom stovėjom, minkėmės minkėmės, buvo gaila babkių už tuos talonėlius, žodžiu, prisidirbom. Nusprendėm eit tik su vienu talonėliu. Aš pažymiu, Vaida perlipa ir einam. Taip ir padarėm, tačiau tas mūsų dešimt minučių trukęs minkymasis po kamerom tikrai atkreipė kontrolierių dėmesį. Taigi jie mus pasigavo ir konstatavo faktą, kad „two persons one ticket – no way to go“. Mes persigandom, va dabar tai jau gausim baudą, zjb gyvenimas, tai nusprendėm apsimest debilėm ir nešnekėt jokiom kalbom. Tai tik žvalgėmės su Vaida ir murmuliavom kažkokias nesąmones, Vaida dar parodė kontrolierei tuščią piniginę, ji pažiūrėjo Vaidos pasą, pamatė kad mes iš Lietuvos, jos širdis suminkštėjo, tai tik pagrūmojo pirštuku ir paleido. Po tiekos nemokamų važinėjimų įvairiausiom transporto priemonėm mus pagavo metro požeminėj perėjoj...

Nuvažiavusios iki stoties, nuėjom į Makdonaldą, kuriame ir turėjom susitikt su Baywatchu. Tada supratom, kad mes nė velnio neatsimenam, kaip jis atrodo. Pilnas Makdakas juodaodžių, ir visi jie vienodi. Pastovėjom biški, pasijuokėm iš kvailos situacijos, ir sugalvojom, kad likimas mums liepia grįžti į Leader Price ir pasiimt pavalgyt ir alaus. Nuėjusios pradėjom pirkt visokiausias daržoves, kaip keista, kad namie aš nė už ką nenorėčiau valgyt paprasto pomidoro be druskos ir pipirų, o tada aš jo norėjau labiau nei kad norėjau alaus. Staiga, man besveriant pomidorą, ėmė skambėt mobilus. Ogi Baywatchas mūsų pasigedo. Bandžiau su juo pakalbėt, bet nieko nesupratau ką sako, tik pinigų gaila pasidarė, tai tik išsijungiau ir parašiau jam žinutę, kad ateitų į Leader Price. Manėm, kad neateis. Aš gal net kiek tikėjau, kad neateis. Bet jis atėjo. Atėjo ir metė užuojautos sklidiną žvilgsnį į mano pigiausią alų ir pomidorą. Nesuprantu, kuo jam užkliuvo pomidoras.

Pasakėm Baywatchui, kad norim eit į kokį parkiuką pavalgyt. Tačiau jis turėjo kitokių planų. Jis turėjo planų surasti mums viešbutį. Pasakojo apie kažkokį draugelį, kuris žino puikią beprotiškai pigią vietą. Mes tai tik juokėmės. Sakėm, kad už viešbutį nemokėsim. Bet tai kaip pigu! Nesuprato mūsų draugas. Tuoj sužinojom, kad tas „pigu“ – 50 eurų nakčiai. Žmogui. Atsikimšau alaus. Prisėdom ant laiptelių. Tiesiog nebebuvo jėgų juoktis. Pasakiau Baywatchui, kad tiek pinigų turiu iki kelionės galo. Jis visvien mūsų nesuprato. Tada pasakiau, kokia minimali alga Lietuvoj. Atrodė, kad draugas apsiverks. Jis nuoširdžiai nesuprato, kaip taip gali būti. Bet bent jau atrodė, kad patikėjo, jog nemeluojam. Ėmė pasakot apie save, kaip dirba Briusely, bla bla. Paskambino keliems draugams, sako, einam, sumokėsiu jums už viešbutį. Mes kažkiek pasilaužėm, bet po to supratom, kad jam tie keli šimtai eurų kaip mums 20 litų. Iš tiesų tai aš tikrai nenorėjau, kad Baywatchas mums nuomuotų viešbutį ir šiaip man nepatiko jo kompanija. Šalia jo jaučiaus murzina valkata valganti gatvėje pomidorą. Mane erzino jo išlyginta raudona maikė ir manikiūras. Bet realiai nelabai turėjom ką daryti, miegot po tiltu nusibodo ir žinoma kad norėjau į dušą, net ne dėl to, kad Baywatchas juokėsi iš to, kada mes paskutinį kartą maudėmės.

Taigi sutikom eit su juo į kažkokį kebabų rajoną, kur randasi tas pigus viešbutis. Kai man jau ėmė visai nepatikti aplinka, gavau sms‘ą. Ak, išganingasis couchsurfingas. Vienas iš aštuonių prancūzų nusprendė paskolint mums savo sofą. Tuoj pat pakeitėm trajektoriją ir vos ne pabėgom nuo nustebusio Baywatcho. Jis atrodė toks liūdnas, kad mano lietuviškas protas vėl ėmė įsivaizduot, kad jis tik ir svajojo kaip miegos vienam kambary su Vaida:) na, bet mes jam tokios progos nesuteikėm, dar jam šaukiant kad jei tas mūsų prancūzas bus arabas nė negalvodamos grįžtume, bet mes jau nebegirdėjom. Prancūzo vardas buvo Naokis ir jis parašė, kad ateitume prie Gare de Lyon, ten kur buvo ir mūsų daiktai, ir kad jei nepažinsim, jis bus su ukulėle. Nežinojau, kas ta ukulėlė, bet skambėjo viskas daaaug geriau nei leist laiką su Baywatchu pigiam (na, sąlyginai) viešbutį kebabų rajone.

Neužilgo susitikom su Naokiu, jis vienas gyveno pačiam Paryžiaus centre (nors kaip didelis Paryžius, taip didelis ir centras, na bet netoli mūsų miegamojo iškyšulio), visai šalia tos vietos, kur pusryčiavom tada, kai nusprendėm daiktus pasidėt į stotį. Kas mus labiausiai džiugino, tai jis buvo labai draugiškas, puikiai kalbėjo angliškai, ir tuoj mums visko apie save papasakojo – kad studijuoja kinematografiją, kad jo mama (ar tai tėvas) japonas, o ukulėlė pasirodė besanti nedidelė gitara.

Užlipom į šeštą ar tai septintą o gal penktą aukštą, ir mus pasitiko vienas jaukiausių mano matytų kambarių. Kaip vienam vyrukui, tai tas butas pasakiškas, jis tuoj pat pasakojo, kad gyveno čia kartu su mergina, bet jie neseniai išsiskyrė, tai jis dabar liūdnas ir vienišas ir džiaugiasi sulaukęs kompanijos. Mes sumetėm daiktus, išsimaudėm, pasidažėm, Vaida juokėsi kad „oho, Aistė turi akis“, ir pasisiūlėm pagamint Naokiui vakarienę. Viena ką galėjau sugalvot, tai mano bet kokiom sąlygom visada tobulai pavykstanti pasta puttanesca. Naokis draugiškai nuėjo į parduotuvę, mes jam surašėm prekių sąrašą, o jis net pinigų iš mūsų neėmė. Grįžo su keistais pomidorais ir nenupirkęs alyvuogių nes aš, žinoma, pamiršau jų užrašyt, bet už tai atnešė alaus, ir prasidėjo ramus vakarėlis. Mes gaminom valgyt, Naokis grojo gitara (o gitarų jis namie turėjo kokias šešias, tiek akustinių tiek elektrinių tiek tų ukulėlių), gėrėm alų ir kalbėjomės apie keliones. Negalėjau atsidžiaugt, kad mes čia, o ne su Baywatchu viešbuty už 50 eurų.

Pavalgę išėjom į miestą, vis tik penktadienis buvo. Naokis nuvažiavo kažkur pas draugus, mes vėl patraukėm link Sully tilto, ir susitarėm po kelių valandų susitikt. Vėl nusipirkom savo mėgstamo vyno už eurą, tiesa, šį kartą su juo itin nepasisekė, buvo toks netikęs, kad net teko skiest su vandeniu. Neužilgo atvažiavęs Naokis negalėjo patikėt, kad mes taip darom, čia jam buvo tolygu lyg lietuvis pamatytų kad kažkokia višta vandeniu skiedžia alų. Bet mums itin nerūpėjo prancūziškos problemos, iš tiesų tai tenorėjom greičiau išgert vyną ir eit miegot, miegot, miegot lovoj, su pagalve, su antklode, miegot po stogu. Gerai, kad Naokis mus suprato, ir greit parsivedė namo, kur net neatsimenu kaip, bet matyt per kelias minutes užmigom.