Dienos Amsterdame prasidėdavo ir pasibaigdavo taip pat. Na, bent jau spėju, kad pasibaigdavo taip pat, nes niekada niekas per daug neatsimindavo kaip jos baigdavosi. Rytais visi dejuodavo, kaip nori atsigerti, kažkas eidavo į parduotuvę, atnešdavo vyno, alaus, jei eidavau aš, atitempdavom ir limonado, kartais eidavom prašytis į aplinkinius kabakus į tualetą, kartais įleisdavo, kartais ne. Dažniausiai neįleisdavo, jei eidavom ten su bambaliais su intencija prisipilti vandens. Kartais iš parduotuvės parsinešdavom prabangaus maisto – lazanijos, šokolado ar ledų. Aš tai jaučiau pareigą kas rytą nupirkti tabako ir popieriukų, nes ir taip gyvenau ir gėriau nemokamai. Tiesą sakant, tai tie visi rytai susiliejo ir susimaišė, ir aš tikrai nebežinau, kada mes su Auriu tvarkėm skvotą, kada kiemely po naktinio lietaus mane užpuolė vorai, kada atėjo eviction notification, kuris pasirodo tebuvo notification dėl lenkų keliamo triukšmo.
Gali nuskambėt, kad tie rytai būdavo nuobodūs, bet taip nebuvo. Aš tą savaitę Amsterdame vegetavau, parazitavau, bomžavau ir nuostabiai ilsėjaus. Kiekvienas rytas buvo persmelktas jaukaus tingėjimo ir ispaniško „manjana“. Visi tingiai sukdavosi tabaką (kuris ten bjaurus bjaurus stiprus birus ir visoks kitoks netikęs), tingiai vyniodavosi gilzes, tingiai ieškodavo iš po vakar išbarstytų žiebtuvėlių, tingiai apžiūrinėdavo, kokį vyną šį kartą kas nors parnešė iš kaimyninio Albert Heijno. Niekas neskubėdavo keltis, rengtis, planuoti, vienintelis dalykas, kurio stengdavomės nepražiopsoti, buvo vienuolių pietūs.
Bet, nenukrypstant nuo temos, ši diena buvo išskirtinė – ogi pirmą kartą nuo kelionės pradžios, praėjus daugiau kaip savaitei, mes turėjom susitikti su Karolina ir Linu! Praleidę savaitę Lenkijos pasienyje, jie pagaliau nusprendė išsiskirti ir pagaliau sugebėjo atsivilkt iki Olandijos. Skvote jų kelionės istorija jau spėjo tapti kultine, ir visi nekantravo pamatyt mūsų kolegas.
Pavalgę pas vienuoles, nuėjom į Dam Square, susitikom Karoliną. Dar ten vyko MC Xander pasirodymas, visiem labai patiko, buvo susirinkus didžiulė minia, Vaida užsirašė ant rankos jo vardą, kad nepamirštų grįžus parsisiųst kompakto. Po kiek laiko sulaukėm ir Lino, pasikvietėm juos pasidėti daiktus skvote ir eit baliavot su mumis, bet jie nebuvo per daug suinteresuoti, norėjo varyt prie jūros, ar dar kažkur, finale kartu praleidom tik vieną dieną – sekantį kartą susitikom jau Paryžiuj.
Kažkas atvažiavo, kažkas išvažiavo – neužilgo kauniečiai išvarė į stotį bandyt nemokamai pravažiuot iki Rostoko, o mes susitikom su keliais kitais lietuviais – Marės kaimynu Aleksu, jo draugeliu Marčium ir dar viena panele. Taip pat sužinojom naują įstatymą – net jei legaliai ir negali gerti Amsterdamo gatvėj, gali tą daryti ant prieplaukos – tada mentai tau nieko nesakys, nebent tai bus vandens mentai, kurie plaukioja su laiveliais. Na, bet faktas kad visi geria ant prieplaukų ir niekas niekam nieko nesako. Taigi valgėm sau Alekso atneštą riešutų sviestą, tiesą sakant, niekad nevalgiau riešutų sviesto Lietuvoj, o visur kitur kur esu jo valgius, tai yra kažkas stebuklingo. Danius atnešė mūsų jau vėliau itin pamėgto ir pripažinto rausvo vyno, kurio etiketė skelbė, kad Be passionate, love, dream big, be spontaneous, celebrante, change the world or go home.
Miestas ruošėsi ryt prasidėsiančiam gėjų festivaliui, o mes nuėjom pirmos nemokamos vakarienės. Pačiam centre, nedideliam parke, atvažiavo autobusiukas, kuriame visiems norintiems dalino sumuštinius su kumpiu arba sūriu, pomidorų sriubą, kavą ir arbatą. Galėjai imt kiek nori, kol prisivalgai ir persivalgai. Vis dar negalėjau suprasti, iš kur toks finansavimas pas juos. Nors, geriau pagalvojus, tai to nemokamo maisto ateidavo tikrai labai labai mažai žmonių – bent pusę sudarė lietuviai, buvo dar keli linksmi diedukai ir šiaip visiškai ne bomžai. Nieko panašaus į tai, ką jau vėliau matėm Paryžiuj.
Kaip jau sakiau, vakarai Amsterdame pasibaigdavo panašiai, ir aš tikrai nebežinau, kada mes į skvotą ėjom pėsčiomis, kada gėrėm vaikų žaidimų aikštelėj ir man buvo baisiausiai bloga, ir ėjau vemti į krūmus, nes maniau, kad ten tikrai niekas negirdės, bet pasirodo, tie krūmai buvo tik kažkokios žolės, ir visi viską puikiai girdėjo, nors ir mandagiai apsimetė, kad negirdėjo. Ir negaliu pasakyt, kurį tiksliai vakarą mes susipykom su Vaida traukiny dėl tušinuko, ir finale aš jį į ją mečiau, o jinai į mane metė bambalį vandens, ir tikrai neatsimenu, kada Komjaunimas su Migle važiavo į kitą miestą į koncertą užskvotintam prekybos centre, o aš nevažiavau, nors ir norėjau, bet neįkalbėjau Vaidos, o tada juos grįžtančius pagavo kontrolė, bet jie juos įtikino, kad įlipo tik pasišildyti. Viskas ten susiliedavo tam Amsterdame, bet ne blogąja prasme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą