Rugpjūčio 12
Šį kartą oras buvo jau geresnis, ir mes buvom pailsėjusios, Naokis grįžo paryčiais, tai nenorėjom jo žadinti, tik parašėm laiškelį ir palikom dovanų butelį vyno (ir Karo su Linu). Į Makdonaldą nebeėjom, pasukom tiesiai į metro ir važiavom toli toli, iki Porte de la Vilette stotelės. Iš ten sėdom į 150 autobusą ir važiavom jau už miesto, iki Parc des Sports. Išlipus iš autobuso, tiesiai mums virš galvų atsivėrė autostrada.
Autostrada džiugino, saulė kepino, tvora aptvėrusi autostradą nervino. Nelabai įsivaizdavom, kaip mums patekt ant tos autostrados. Perėjom į kitą pusę, užkopėm į kalną, ten tvoros nebebuvo, tiesiai priešais nosį matėm degalinę, bet bėgti kiaurai per autostradą bent kol kas nesinorėjo. Dar vos nenusiritau nuo kalno, nes tiesiai prie pat savo kojom pamačiau oranžinį dryžuotą vorą. Būtų juokingai pasibaigus kelionė. Taigi perėjom atgal į mums reikalingą pusę ir pradėjom eit palei tvora ieškodamos durų – hitchwiki sakė, kad tokios turėtų būti. Turėjo, bet nebuvo. Nuėjom iki pat degalinės, stovėjom prie tos betoninės sienos ir jautėmės kaip žioplės – čia pat, bet patekt negalim. Taigi liko dvi išeitys – grįžti pas vorą ir bėgt per autobaną, arba dar mėgint eit į priešingą pusę ir tikėtis, kad tvora baigsis. Pasirinkom pastarąjį variantą. Ir tikrai, neužilgo tvora baigėsi. Užlipom ant autobano, gerokai paėjėjom, kol grįžom iki kolonėlės. Mašinos pypsino ir žmonės mums mojavo, ir tik tikėjomės, kad neatvažiuotų mentai. Tiesa, dar pafotografavom ir pazoominom kelio ženklus, kaip darėm prie Kauno – pažiūrėt, ar tikrai į tą pusę einam. Nė velnio nesupratom, tik kad einam tolyn nuo Paryžiaus. Tas atrodė gerai.
Atėjusios į kolonkę susėdom į pavėsį pailsėt. Buvo siaubingai karšta, jau galvojau, geriau būtų liję:) besėdėdamos nusipaišėm Belgijos ženklą, ir ties paskutine raide pamačiau, kad sustojo mašina su belgiškais numeriais. Nubėgau pas vairuotoją, jis nelabai suprato angliškai ir šiaip nelabai entuziastingai į mus pažiūrėjo, bet vakariečiai tuo ir faini – nemoka jie atsisakyt. Tai vyrukas tik surinko nuo galinės sėdynės vaikiškus vežimėlius ir statybininkų šalmus, ir sutiko mus pavežt. Tai buvo pirmas vairuotojas, su kuriuo beveik visiškai nesišnekėjom, bet jis nuvežė mus beveik iki pat tikslo. Pats važiavo į Briuselį, mes pasakėm, kad mums reikia link Cherleoi, ir jis mus paleido didžiulėj degalinėj, iki mūsų tikslo likus apie 30 kilų.
Toj degalinėj mes baisiausiai norėjom valgyt, bet nebuvo ten ką nusipirkt. Ilgiausiai slankiojau tarp lentynų, bet vis tiek išėjau su limonadu ir čipsais. Pavalgėm šlamštiško maisto, pasigrožėjom panorama, niekur neskubėjom, nes dar buvo tik vidurys dienos, o Remyga mus turėjo pasiimt kitą rytą. Tačiau po kelių minučių mus pačias susitranzavo kažkoks vyras. Sustojo, atsidarė langą, paklausė, kur važiuojam. Labai entuziastingai pasisiūlė mus pavežt, kažkaip net per daug entuziastingai. Na, bet sutikom, neatrodė labai pavojingas prievartautojas. Važiuojant daug visko mūsų klausinėjo, pasakojo, kad Briusely turi pažįstamą Ugnę iš Lietuvos, siūlė mums būtinai būtinai aplankyti Briuselį, juk nuodėmė neaplankyt. Nuvežė mus tiksliu Remygos nurodytu adresu prie pat Salmon Invest:)) pačios tikrai nebūtume radusios, puikus žmogelis, puiki GPS sistema.
Taigi, atsidūrėm Belgijos pramoniniam miestely daugybę valandų prieš susitikimą su Remyga. Baisiausiai troškino, nusprendėm bandyt eit iki artimiausios parduotuvės. Žinoma, nėjom tiesiausiu keliu, apsukom didžiulį ratą palei kukurūzų laukus, malūnus, šiaudų krūvas, šiaip pievas. Kai pagaliau pasiekėm patį miestą (na, bent jau asfaltuotus kelius), jis atrodė jei ne miręs, tai bent giliai miegantis. Tingūs arkliai aplink ir neveikiančios parduotuvės. Ėjom ėjom, ėjom ėjom, Vaidą jau visai nužudė jos kuprinė, bet nieko panašaus nei į kioską, nei į degalinę, nei tuo labiau į supermarketą nepamatėm. Sustojau prie vyruko, taisančio mašiną ir paklausiau kur po galais mes galim nusipirkt gert. Jis kažko išsigando ir nėrė į dirbtuvės vidų. Po minutėlės grįžo su bambaliu vandens. Negana to, dar palydėjo mus iki kažkokio načnyko. Va, kokie tie belgai.
Parduotuvėj bandžiau atsiskaityt kortele, bet moteriškė to nesuprato. Tik įkyriai kartojo, kad negalima, nors šalia gulėjo tas kortelių aparačiukas. Dar kažką man parašė ant lapelio prancūziškai, matyt, kodėl negalima. Taigi traukėm savo paskutinius grynus pinigus ir pirkom daug alaus, čipsų, ir sausainių. O daugiau nieko tam načnyke kaip ir nebuvo.
Pavalgyt sustojom kažkokioj mašinų stovėjimo aikštelėj. Gėrėm alų, bandėm žaist Durnių, bet kilo baisiausias vėjas ir vis nupūsdavo mūsų kortas. Suvalgėm ir čipsus, ir sausainius, kuriuos planavom pasilikti vakarui. Tada dar pas mus atvažiavo tas pats vyras, davęs mums vandens, labai norėjo bendraut, bet mes nenorėjom, nes labai jau įkyriai klausinėjo, kur, pas ką, su kuo mes čia apsistojusios. Tai tik pasakėm, kad šį vakarą išvažiuojam ir susipakavusios pasiplovėm atgal iki Salmon Invest.
Ten ėmėm galvot, kur gi mums geriau praleist naktį. Per visą kelionę nebuvo tekę miegot taip visiškai laukuose. Tai daug nesprendusios, nuėjom tiesiai į kažkokią pievą prie pat keliuko, tiesiai prieš kažkokią firmą. Tai buvo klaida. Nereikėjo eiti tiesiai prieš kažkokią firmą. Mums šiek tiek pagėrus alučio, iš nuobodulio pakarpius man plaukus, atsivilko draugai. Kažkokie arabai iš tos firmos. Nė žodžio nešnekantys angliškai, bet siaubingai įkyrūs. Jautėmės kaip ežiukai, apspisti vaikų. O tie krykštavo – mergos pievoj, mergos pievoj... Tai ateidavo, tai grįždavo, pro firmos langus ėmė galvas kaišiot jų kolegos, jie atsivedė šiek tiek angliškai kertantį draugą, klausinėjo, ar mes nelegalės, ar mes turim pasus, ar mes norim kavos, atnešė mums vandens, kvietiesi į vidų, na žodžiu, neatstojo ilgai. Gal apie 11h vakaro firma baigė darbą ir draugai užsuko paskutinį kartą, mes jau buvom jiem ant lapelio nupiešusios, kad ryt 6h ryto išvažiuojam iš čia su fūra. Tai jie patikino, kad pradeda darbą 5 valandą ir kad būtinai ateitume kavos. Dar šokoladukų davė.
Draugams išvažiavus, mes išgėrėm dar iš Paryžiaus atsivežtą vyną, ir atsigulėm miegot. Labai jauku nebuvo, bet visai greitai užmigau. Deja, neilgam. Tuoj pradėjo lyti. Iš pradžių nestipriai, tai aš tik užsivyniojau iš namų paimtais ir taip ir nepanaudotais šiukšlių maišais ir suignoravus lietų miegojau toliau, bet neužilgo jau visai įsilijo ir mane ėmė žadint Vaida, kad einam ieškot stogo. Stogo tai stogo, tuose laukuose nieko panašaus nebuvo. Nei stogelio nei bromelės, nieko nieko. Tiesa, radom toi-toi‘jų. Jau juokėmės, kad jei visai pliaups lietus reiks ten slėptis, bet gerai kad ta liūtis ilgai netruko, ir jai aprimus mes toliau bandėm miegot pievoj. Aišku, nebesimiegojo visai. Kai, rodos, šiek tiek prisnūdau, išaušo rytas ir atsivilko draugai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą