Rugpjūčio 6

Ryte buvo vienas iš malonesnių pabudimų – atsimerki, ir šviečia saulė, šalia pat plaukioja laiveliai su turistais, Vaida valosi dantis su braškiniu mineraliniu. Dar būčiau miegojus ir miegojus, bet Vaida norėjo eit i kitą upės pusę pagulėt ant žolytės. Nuėjom, pasideginom, pasiklausiau muzikos pirmą kartą per kelionę.

Po kiek laiko pagalvojom, kad reik eit susirast supermarketą, o tada apžiūrėt Paryžiaus kupriaus katedrą, kuri buvo visai čia pat, net matėsi nuo mūsų deginimosi vietelės. Rasti supermarketą buvo daug sunkiau, nei įsivaizdavom. Tiksliau, taip jo ir neradom. Nuėjom toliausiai, radom netgi turgų (kur pomidoras kainuoja 3 eurus), ir teko sustot prie vienos tų mažų bet brangių korėjiečių parduotuvėlių. Nusipirkom batono, kažkokio keisto sūrio, garstyčių ir bambalį kokakolos. Išleidom baisiausiai daug pinigų, net kilo pikta mintis vogt lauke sudėliotus persikus, bet susivaldžiau. Iš tiesų tai jau ėmė jaustis, kaip trūksta vitaminų – dar Amsterdame biški persipjauta koja buvo užgijus tik vos-vos. Norėjau pomidorų, agurkų, salotų lapų, ir ypač lietuviškos grietinės (Paryžiuj nieko panašaus nesugebėjom rast). Čia pat perėjusios gatvę ir pavalgėm, dar pasifotkinom ant kažkokių keistų spyglių prie namo kampo – sugalvojom, kad jie čia tam, kad nieks ant kampo nemyžtų.

Pavalgiusios, per itin turistiškas gatveles (radau rūžavą pusryčių pas Tifani plakatą ir ilgai galvojau, pirkt ar nepirkt jį Giedrei lauktuvių, nusprendžiau kad nepirksiu) nuėjom iki Notre Damo katedros. Per visą aikštę tęsėsi eilė žmonių, norinčių patekti į vidų. Nusprendėm, kad nors mes irgi norim, bet nenorim, ir patraukėm link Luvro. Pakeliui praėjom didžiausią Paryžiaus mentinę, atrodė įspūdingai – ant sienų didžiulės nuotraukos kaip iš CSI, kriminalistai, riaušių policininkai, šiaip visokie tvarkdariai. Na, bet per ilgai nespoksojom, buvo siaubingai karšta, ir norėjom kuo greičiau patekt į vėsų muziejų. Atėjusios dar pasekėm aplinkinių pavyzdžiu ir sumerkėm kojas į fontaną. Iš kart buvo geriau, ir prasėdėjom ten gal pusvalandį. Aš iš tiesų tingėjau eit į ta Luvrą, man įdomu buvo tik Mona Liza ir paskutinė vakarienė, kuri pasirodo apskritai ne Luvre. Na, bet kadangi jaunoms Europos Sąjungoms pilietėms įėjimas nemokamas, pasinaudojom proga.

O Luvras tai didžiulis. Kai daug mieliau sėdėtum kokiam rūsy su gyva muzika ir bokalu alaus, iš vis gigantiškas. Pamačius Mona Lizą, apskritai buvo nebeįdomu. O ir pati Mona visai ne tokia, kokia turėjo būti – mažytė, už stiklo, per žmones apskritai neprieisi prie jos. Taigi, Luvras visai manęs nesužavėjo, tikiuosi bent Vaida liko patenkinta tomis trim-ar-kiek-mes-ten-praleidom valandom. Tik va nuotraukų pridarėm ne ką mažiau nei Berlyno zoologijos sode, nes ką daugiau ten veikt. Šiaip juokinga buvo tas, kad fotografuoti draudžiama ir ant kiekvieno kampo kabo perspėjantys ženklai, fotografuoja visi ir kiekvienas.

Tikėjaus, kad išėjus bus bent kiek vėsiau, bet anaiptol. Liko tiesiog nustoti skųstis ir keliauti ten, kur buvom suplanavusios – link Pompidou centro, o tada į Monmartrą. Pakeliui dar Vaida pamatė didelę Adidaso (o gal Naiko) parduotuvę ir aš netgi sugebėjau joje Vaidą pamest. Atėjus prie Pompidou centro, aš tiesiog atsisėdau ant žemės (neatsimenu dabar, ar man tada skaudėjo kažką ar tiesiog tas minėtas vitaminų trūkumas, bet ieškoti parduotuvės su ALUM nuėjo viena Vaida). Prie to keisto juokingo itin postmodernios architektūros statinio vyko gatvės cirko pasirodymas. Na, ne visai cirko – vyrukas dryžuotom kojinėm tiesiog darė šou. Gainiojosi žmones, pasakojo visom kalbom anekdotus, vaikščiojo ant lyno. Mes sėdėjom ir gėrėm Vaidos atneštą Desperados, be mūsų aikštėj alkoholį gėrė tik bomžas, valgėm vaisius ir gydėmės vitaminų trūkumą. Po vyruko dryžuotom kojinėm pasirodymo aikštė ėmė tuštėti, ir mums teko tiesiog pasiklaust, kaip geriausiai nuvažiuot į Monmartrą.

Susižinojusios kelią, patraukėm link metro. Ilgai važiavom, kol pagaliau pasiekėm tą vietą, kuri man ir buvo įdomiausia Paryžiuj. Paprasti žmonės, paprastos parduotuvės, paprastos kainos, daug visokių šmutkių, spalvų, margumynų. Žinoma, nuėjom į supermarketą. Tą vakarą buvom nusprendusios pagaliau nusipirkt normalaus alkoholio ir naktį praleist prie baltosios Monmartro bažnyčios. Didžiausią juoką sukėlė tuščios supermarketo lentynos – tiesiog back to sovietmetis. Išpirktas visas pigus vynas, išpirktas vos ne visas brangus vynas. Taigi pasiėmėm džino. Paskui vis dėlto grįžom prie vyno. Dar nuėjom prie alaus. Buvom pavargusios, benamės ir norėjom prisigert. Apsipirkusios išėjom į Monmartro gatves. Vaida nuėjo į kažkokią kavinę persirengt, o aš ilgiausiai sėdėjau ant žemės, gurkšnojau alų ir kalbėjaus su netikėtai paskambinusia Giedre. Ji įkalbėjo mane vis dėlto grįžti ir nupirkt jai tą rūžavą plakatą ir atsiųst paštu:) Pakalbėjus telefonu, mane ėmė kabint vietinis baltarusas, o gal ukrainietis, o gal kažkas, na bet jis kalbėjo rusiškai. Klausė, kas aš, kodėl aš, kur aš, su kuo aš, kada aš. Labai norėjo su manim išgert vakare prie bažnyčios. Dar prašė numerio bet sakiau kad neturiu, tada klausė, tai kaip aš kalbėjau telefonu dešimt minučių. Gerai, kad tuoj pasirodė Vaida, ir pabėgom nuo įkyraus draugo.

Taip tam Monmartre daug nieko ir nepamatėm. Užkilom kalnu link bažnyčios, padariau vienintelę nuotrauką ir susėdom ant žolytės gert alaus. Iki pačios bažnyčios reikėjo arba kilt mokamu liftu, arba nuobodžiai kopti, tai kaupėmės kopimui. Iš viršaus stebėjom juodaodžius, kurie įkyriai pardavinėja tas ale draugystės apyrankes – panele, duokit ranką, oplia užriša, panele, du eurai, panele kur jūs bėgat, panele, vienas euras, jums patiks, panele... Juokėmės, nes jau iš kokių trijų žmonių buvau girdėjus apie šitą biznį bažnyčios papėdėj. Tada pasirodė mentai. Baisiausiai susierzinom, nes buvom ką tik atsidariusios po antrą skardinę ir mažiausiai norėjosi jas ten palikt o tuo labiau išpilt. Bet pasirodo, kad mentai tiesiog liepė visiems dingt nuo pievelės, nes tam tikra valandą pievelė užrakinama. Visi sutartinai pajudėjo link lifto į kalną. Mes dar jautėmės tam nepasiruošusios, tai tiesiog susėdom kažkur bet kur, ir toliau gėrėm savo alų. Ir štai tada pasirodė Mūsų Kelionės Niekšas:)

Mūsų gynybiniai mechanizmai jam nesuveikė dėl to, kad jis buvo visiškai kitoks, nei kad visi įkyrūs juodaodžiai ir įkyrūs arabai. Jis buvo su kostiumu, malonus ir galantiškas, ir tiesiog priėjo parašyti žiebtuvėlio. Prisidegęs cigaretę, paklausė, ar ruošiamės čia kilti link bažnyčios. Mes jam pasiskundė, kad nenorim mokėt už liftą, tai teks lipt. Tada jis pasiūlė parodyt mums, kaip už liftą nemokėt. Čia praradom paskutinį savo budrumą. Galantiškas vyras su kostiumu parodys būdą apeiti sistemą. Jis ėmė kažką pezėt apie vyną už penkiasdešimt ar kažkiek panašiai eurų, kurį planuoja gert ant kalno, ir taip toliau. Iš pradžių labai neužkniso, mes papasakojom apie save, jis kažką apie save, tada užkilom iki bažnyčios. Jis tiesiog prasivedė mus pro ten, kur visi išeina. Nes Paryžiuj tikrai niekas nieko nemato, o jei ir mato, tai visiem vienodai. Prie bažnyčios dar atėjo kažkokie Niekšo draugai, mes gėrėm džiną, ir po truputį jie pradėjo užknist. Sugalvojom, kad reikia plautis. Tai pasakiau jam, kad einam mes į tūliką. Bet jis ne, sako palydėsiu. Nuėjom mes į tą tūliką, stovim ir svarstom, ką gi čia daryt, kaip mandagiai jų atsikratyt. Nieko gero nesugalvojusios, sprukom iš tūliko ir dėjom į kojas. Sparčiu žingsniu varėm link Bažnyčios, o jie iš galo šaukė, kad palauktume. Bet aš tik atsakiau, kad mes einam apsidairyt, ir toliau sprukom.

Pasprukusios pradėjom ieškot draugų, nes visiškai nebenorėjom čia leist nakties dviese. Ant tų garsiųjų bažnyčios laiptelių rinkosi marga publika – tiek turistai su šampės bonkėm, tiek reperiai šokantys breiką, tiek krepšininkai ten kažkokie sužavėję Vaidą. Po kiek laiko ir po kiek alkoholio ėmėm jau bendraut su naujais draugais, kai staiga netikėtai iš viršaus atskriejo plastmasinė bonkė ir vožė man į galvą. Iš paskos atsivilko Niekšas, ir ėmė linkėt, kad mus po krūmais išprievartautų. Va tada jau visai nusiminėm, su kuo mes čia susidėjom. Nusprendėm, kad reik dingt toliau, kad jie mūsų nematytų. Užlipom iki pat bažnyčios, ten radom besėdinčius kažkokius čekus, bet jie ne itin sugebėjo šnekėt angliškai, tai per ilgai pas juos neužtrukom. Be to, ir Niekšas lengvai matė, kur mes vis dėlto sėdim. Taigi grįžom atgal į apačią, įsitrynėm tarp naujų draugų ir visai smagiai leidom laiką. Toks vienas mielas diedukas grojo gitara, dainavo kažkokias piratiškas daineles, aš susiradau draugelį, su kurio pagal dieduko muziką šokom. Niekšas, pamatęs, kad mums linksma, atsivilko atsiprašinėt. Tai mums visiškai nepatiko. Tuo labiau, kad naujas draugas pasakė, kad pasiims mus pas save nakvot, bet tik tokiu atveju, jei Niekšas su chebra nesivilks iš paskos. Na, nepabandęs nežinosi, susipakavom ir pradėjom slinkt tolyn nuo bažnyčios. Deja, jie net negalvojo atsilikti. Nebūtumėm tiek gėrusios, būtų daręsi baisu. Tada baisu nebuvo, tiesiog pasiūlėm draugeliui užeit į barą ir palaukt, kol tie kažkur pradings. Nuėjom, pasiėmėm alaus, susipažinom su vienu smagiu juodaodžiu. Sėdėjom gėrėm ir buvo linksma, kol mūsų Niekšas, priėjęs prie lango nepradėjo rodyt Vaidai, kad jai gerklę perpjaus. Vaida persigando, aš išėjau į lauką „parūkyt ir išsiaiškint situacijos“. Gal tokia drąsi buvau todėl, kad vis vien dažniausiai visokie lochai (nu gerai, ir ne tik lochai) kabino Vaidą, o ne mane. Kaip ten viskas iš eilės buvo, jau nebeatsimenu, bet buvo visko – ir peilis, ir mėlynė Vaidai ant rankos, ir to juodaodžio iškviesti mentai.

Monmartre pirmą kartą pamačiau, kaip mentas bėga. Ne tik bėga, bet ir pagauna blogietį – visai kaip per filmą. Pagavus Niekšą, mums buvo pasiūlyta važiuot į mentūrą rašyt pareiškimo. Vaida nenorėjo, aš norėjau, nes juk vis vien nebuvo kur nakvot – draugeliai seniai pasiplovė iš tokios nesvetingos situacijos. Gerasis juodaodis, kurį praminėm Baywatchu ir nė viena neatsimenam jo vardo, pasiėmė mano numerį, ir pasakė, kad būtinai susisieksim, kai išeisim iš mentūros, nes nu negalima dviem panelėm valkiotis Paryžiaus gatvėmis. Taip ir išvažiavom. Į vieno bjauriausių rajonų mentinę.

Ten mentams kilo baisiausiai daug keblumų, kol parsivežė jauną pareigūną Michaelį, mokantį normaliai angliškai. Jis buvo labai mielas, draugiškas, paslaugus, malonus ir visoks kitoks. Vaišino mus rūkyt, vaišino arbata, ir visko pažodžiui klausinėjo. Kadangi nusprendėm, kad pagrindinė nukentėjusioji bus Vaida, ji viską jam ir pasakojo. Mentas netgi siūlė važiuot į ekspertizę dėl tos mėlynės, bet nenorėjom terliotis, o ir adresus Lietuvoj ne tuos pasakėm, kad kas nutiko Monmartre, ir liktų Monmartre. Juokas per ašaras prasidėjo, kai sužinojom, kad mūsų Niekšas puikiai mentūroj žinomas, teistas už smurtą, prievartavimus, plėšimus ir kažkokios mergiotės įkalinimą savo namuose. Na ir dar, kad jis arabas vardu Smailis, kirtis ant pirmosios i.

Gavusios protokolus (PROCES VERBAL), patikinusios, kad daugiau nemiegosim po tiltu ir sulaukusios mentūroj pirmųjų metro, išvažiavom atgal į savo apylinkes link Sully. Dar turėjom bonkę vyno, nuotaika buvo absoliučiai puiki, nepirkusios bilietų prašliaužėm į metro, pasifotkinom toj būdelėj kaip per filmus kur porelės fotografuojasi, tik aišku, su savo fotoaparatu. Labai daug linksminomės, žodžiu, paryčiais Paryžius žavus. Grįžusios į savo Sully iškyšulį tuoj pat užmigom, buvo jau šviesu, o ir mentų po šios nakties nebebijojom.