Liepos 21
Mūsų turistinė alkostopinė kelionė prasidėjo nuo močiutės ašarų, kad nori ji mane pamatyti paskutinį kartą. Ašaros rodės tokios didžiulės, kad net turėjau jai įrodinėti, kad niekas manęs per prievartą į trasą nestumia, kad manęs nešantažuoja ir neskriaudžia. Ačiū, močiut, už puikią pradžią. Na, bet kišenės papilnėjo papildomu 100 eurų, negi atsisakysi, ar negi dabar čia skųsies. Visa pradžia, rodos, jau tada nulėmė, kad seksis mums gerai.
Vien tai, kad tėvas peržengė visus savo principus ir įsitikinimus, ir pasiūlė pavežėt iki mum tinkamiausios vietos ištranzuot. Taigi užlėkėm pas Vaidą, aš pasikvatojau iš jos (o tiksliau klasioko Liutauro ex-mokyklinės) kuprinės, kuri buvo kubo formos ir svėrė dar daugiau už maniškę (pastarąją pirkau už daug pinigų, nes kitaip tėvas atrodė susprogs iš nevilties, į ją neįsidėjau beveik nieko, bet ji svėrė apie 12 kg ir ją atplėšt nuo žemės reikėjo nemažai pastangų – kad atplėšt, ir kad plėšiant suvaldyt isterišką juoką. O toj kuprinėj buvo timpės, džinsai, megztukas kurį panaudojau kartą, švarkas, lietpaltis kurį panaudojau kartą, kelios sukneles į Paryžių, keletas maikių, keletas kojinių ir keletas triūsikėlių, ir visokios smulkios nesąmonės, kurios, kaip dabar manau, ir sudarė didžiąją dalį svorio. Dar prisidėjo tuno konservai ir butelaitis žalių devynerių. Išsiplėčiau, bet grįžkim prie temos, skliaustas užsidaro) ir tėvas mus nuvežė iki Grigiškių, nes tik per ten esu tranzavus Kauno link.
Būtent pro Kauną varyt link Marės mums pasiūlė vienas draugelis Vykis, ir dabar jam už tai esam velniškai dėkingos – jei ne tas kelias pro irgi miestą Kauną, velniai žino, kaip viskas mums būtų pasisukę.
Taigi, išleidusios tėvelį stojom į trasą – daryt Vaidai pirmo tranzo karto. Nuotaika, beje, bent mano buvo superinė, Vaida, matėsi, jaudinosi ir nerimavo, na bet šiaip viskas buvo gerai. Bet, kaip jau minėjau, gerosios jėgos (aka būk pozityvus, ir bus pozityvu) mums padėjo jau pirmom minutėm, ir, nepraėjus nė valandai, mes jau buvom irgi mieste Kaune. Sakiau, kad važiavom su TV žvaigžde Donatu Lauros & the Lovers kavalierium, Vaida tai neigė, bet prakalbėjom pusę kelio apie muzikos festivalius, įvairias patirtis Roskildėj, ir buvo smagu. Jis džiaugėsi, kad buvo mums pirmasis mūsų kelyje į vakarus. Mes irgi džiaugėmės, kad mūsų pirmasis buvo šaunus. Bet deja, tie pirmieji labai dažnai nublanksta laikui (o ypač kelionėms) bėgant.
Išlipom prie Megos, atsisveikinom su Donatu, ir prasidėjo blondinės ir raudonplaukės gaudymasis kelio ženkluose. Per kelione, drįstu teigti, ne itin patobulėjome tame, nes ką darėm prie Kauno, darėm vėliau ir prie Paryžiaus, o darėm paprastai – kelio ženklams per toli esant, kad juos įžiūrėtų mūsų skvarbios akys, mes juos fotografavom ir zoominom. Dėl to pirmosios kelionės nuotraukos tiesiog įspūdingos. Na, bet nereikia sakyti, kad šis būdas mus pavedė – perėjusios keistą tiltą/viaduką/perkėlą virš autostradų žiedo, atsidūrėme tiesiojoje ne tik link Marės, bet jau link tokių žavinčių ir širdį glostančių užrašų kaip Suwalki ir Augustow (mm..). Pakeliui didingai stovėjo degalinė, mes kaip tikros keliautojos užėjom į tualetą, aš pirmą kartą ėmiau bandyti susisukti vynuoginį tabaką, gavosi itin juokingas sutvėrimas, Vaidos jau vėliau Amstery (kai aš pagaliau ėmiau atsisakyti jai tą tabaką sukti) pramintas išdarga.
Ir...atsistojusios į trasą (tada dar nežinojom, kad reik stot prie išvažiavimo iš degalinės, o ne atvirkščiai lol), mūsų mergaitiškais gabaritais, strigom pusantros valandos. Netgi ėmė lašnoti – tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai aš buvau užsivilkus mamos įduotą lietpaltį. Pirmiausia, ant mano dienoraščio lapelių pasidarėm komiškąjį užrašą Marė (tada dar nežinojom, kad galima iš degalinių tam reikalui skolintis kartoninių dėžių), vėliau sugalvojom, kad arba jis per mažas, arba visi paslaugieji užsieniečiai, kurie tik ir nori mus pavežti, nesupranta, ką šis užrašas reiškia, pasigaminom naują, jau išdidžiai skelbiantį Marijampolė, tada pirmą bet tikrai toli gražu ne paskutinį kartą panaudojom vieną tikrai protingesnių Vaidos sumanymų – Lipnią Juostą. Na, bet netgi didingesnis užrašas naudos nedavė. Siūliau eit kavos, bet Vaida neleido nes tikėjo, jog pardavėjas degalinėj juoksis, kad mes jau valandą trasoj stovim. Na, tada aš pasiūliau genialų planą – liepiau Vaidai pasilikt mojuot ranka, o aš pasileidau keliu atgal patikrint, ar tikrai, po velnių, mes kelyje į Marę... Vos tik man pasiekus kelio ženklą ir pažiūrėjus, kad anas tikrai rodo į Marę, atsisukau ir pamačiau Vaidą...ir fūrą, stovinčią šalia jos. Pirmoji fūra per kelionę! Ir pirmasis sportas – bėgom link jų. Uždusau kaip nėr kas veikt, o Vaida tai stovėjo visą laik kol aš bėgau, nelipo į fūrą, nes vis netikėjo, kad čia jai sustojo. Tie pirmi kartai. Žavingi.
Jei dar prisimenat, sakiau, kokia esu dėkinga Vykiui, kad pasiūlė varyt per Kauną – nes toje sustojusioje fūroje, baltoje, naujo modelio Scanijoje, apklijuotoje nuogomis bobomis iš išorės ir iš vidaus, sėdėjo mūsų seilė meilė nuostabus nepakartojamas žmogus, toks kokio linkėčiau bet kuriai mergaitei pirmam tranzo kartui – Remigijus. Remyga! Mūsų fūristas, nuvežęs mus 980 kilų į priekį ir 1800 kilų atgal. Gerosios jėgos, ar durnėm sekasi, ar sakykit kaip norit. Remyga mūsų meilė ir mūsų viltis toje kelionėje buvo.
Na, bet mes nebūtume mes, dar norėjom iš pradžių savo laimę paleisti. Nes mums net į galvą neatėjo, kad reikėtų pasiklausti, kur lietuviška fūra varo vakarų pusėn. Bet mes ne ne, mum tik iki Marės tereikia, žioplelės. Gerai, kad Remyga pasitaikė draugiškas ir kalbus, ir gerai įsišnekėjusios išklojom jam savo kelionės tikslus, o tas tik juoktis ėmė. Turistės, turistės, sakė. Kam jum toj Marijampolėj lipt, jei aš iki Berlyno jumis nuvešiu. Ir sakyk tu man, kad tranzuoti sunku, močiut.
Taigi, susitarėm susitikti su Remyga prie sienos, nes pačioj Marėj dar turėjom susitikti su Šarūnu, kuris buvo pažadėjęs mus pro Kalvariją pravežt, nes neplanavom mes taip sėkmingai kelionės pradėt. O dar esmė buvo ir tame, kad turėjom čia susitikti ir su Karolina plius Linu, bet norai liko norais, o jie liko savaitei prie Lenkijos sienos. Kai kažkam sekasi, matyt kažkam turi nesisekt. Šaras juokėsi, kad mum taip gerai einasi. Vaida išsikeitė pinigus, aš nusipirkau salotų ir batono, ir nuvažiavom prie sienos. Dar buvo minčių, kad Remyga bus mus palikęs ir pamiršęs, bet vėliau supratau – čia tik idiotiška lietuviška paranojiška natūra, kai manai kad visi ir kiekvienas tau pasiryžęs gerklę perkąst. Kelionė įrodė priešingą ir sunkiai mums suvokiamą faktą kaip blyną – gerų žmonių yra, ir jų yra daug.
Neužilgo, apie ketvirtą valandą vakaro, pajudėjom link jau anksčiau matytų užrašų. Remyga teliepė mums du dalykus – atiduot batus ir susukt jam vynuoginę suktinę. Negaliu nupasakot, kas dėjosi tada manyje. Buvau tokia beprotiškai laiminga, kad net nesugebėjau pasverti tos savo laimės – nepraėjus nė pusdieniui, mes jau turim ratus iki Berlyno, o Berlyne Kopi, Berlyne pankrokas, Berlyne Berlynas! Saulė kepino į fūrą, mes rūkėm vynuoginį tabaką, ir įvažiavom pas lenkus. PLunges, kaip vėliau juokėsi mums Remyga.
Bet Lenkija nebūtų Lenkija, o Lenkijos keliai nebūtų Lenkijos keliai. Visi girdėti keiksmai ir istorijos pasiteisino su kaupu – nenuvažiavus nė 60 kilų, prie pat Augustowo, per raciją mus pasitiko naujiena, kad ten didžiulė avarija ir eismas stabdomas nors penkioms valandoms. Nu va, galvojom, strigsim vėl. Bet fūristai nebūtų fūristais, tik pasijuokė lietuvaičiai per racijas, ir nulėkė link avarijos vietos – tipo ramiai, anksčiau ar vėliau praslysim. Ir tikrai, stovėjom apie pusantros valandos – lygiai tol, kol baigiasi animacinis filmukas apie Garfildą. Mes su Remyga žiūrėjom, gėrėm kavą ir kvatojomės, Vaida numigo tuo metu, ir neužilgo privažiavom prie avarijos vietos – ogi mentų autobusiukas numušęs motociklą. Arba atvirkščiai, nieko ten dabar jau nesuprasi. Kraujai visur ir greitosios (nei viena nevažiavo greitai ar su žiburėliais – juokėmės, jog Lenkijos ligoninės perpildytos ir greitosiom reik varyt lėtai, kad ligoniai išmirtų pakeliui). Susitvarkytų lenkai tuos savo kelius...
Po kiek laiko Remyga stojo degalinėj daryti pertraukėlę, čia jau visai nejaukiai pasijutom – ištraukė jis dujų balioną, kalną naminio maisto, ir sako, imkit, valgykit, manau paskui ilgai neturėsit tokių sąlygų. Na aš kaip kotletukų nevalganti kukliau, bet Vaida tai gerai prisikirto, paplepėjom dar, gražių šuniukų užmatėm, kurie vis atlekia prie bevalgančių fūristų, kad jiem ką nors numestų.
Tada jau lėkėm iki Poznanės, ten ir sustojom miegot. O sustojom lygiai prieš 24 valandą nakties...
Mūsų turistinė alkostopinė kelionė prasidėjo nuo močiutės ašarų, kad nori ji mane pamatyti paskutinį kartą. Ašaros rodės tokios didžiulės, kad net turėjau jai įrodinėti, kad niekas manęs per prievartą į trasą nestumia, kad manęs nešantažuoja ir neskriaudžia. Ačiū, močiut, už puikią pradžią. Na, bet kišenės papilnėjo papildomu 100 eurų, negi atsisakysi, ar negi dabar čia skųsies. Visa pradžia, rodos, jau tada nulėmė, kad seksis mums gerai.
Vien tai, kad tėvas peržengė visus savo principus ir įsitikinimus, ir pasiūlė pavežėt iki mum tinkamiausios vietos ištranzuot. Taigi užlėkėm pas Vaidą, aš pasikvatojau iš jos (o tiksliau klasioko Liutauro ex-mokyklinės) kuprinės, kuri buvo kubo formos ir svėrė dar daugiau už maniškę (pastarąją pirkau už daug pinigų, nes kitaip tėvas atrodė susprogs iš nevilties, į ją neįsidėjau beveik nieko, bet ji svėrė apie 12 kg ir ją atplėšt nuo žemės reikėjo nemažai pastangų – kad atplėšt, ir kad plėšiant suvaldyt isterišką juoką. O toj kuprinėj buvo timpės, džinsai, megztukas kurį panaudojau kartą, švarkas, lietpaltis kurį panaudojau kartą, kelios sukneles į Paryžių, keletas maikių, keletas kojinių ir keletas triūsikėlių, ir visokios smulkios nesąmonės, kurios, kaip dabar manau, ir sudarė didžiąją dalį svorio. Dar prisidėjo tuno konservai ir butelaitis žalių devynerių. Išsiplėčiau, bet grįžkim prie temos, skliaustas užsidaro) ir tėvas mus nuvežė iki Grigiškių, nes tik per ten esu tranzavus Kauno link.
Būtent pro Kauną varyt link Marės mums pasiūlė vienas draugelis Vykis, ir dabar jam už tai esam velniškai dėkingos – jei ne tas kelias pro irgi miestą Kauną, velniai žino, kaip viskas mums būtų pasisukę.
Taigi, išleidusios tėvelį stojom į trasą – daryt Vaidai pirmo tranzo karto. Nuotaika, beje, bent mano buvo superinė, Vaida, matėsi, jaudinosi ir nerimavo, na bet šiaip viskas buvo gerai. Bet, kaip jau minėjau, gerosios jėgos (aka būk pozityvus, ir bus pozityvu) mums padėjo jau pirmom minutėm, ir, nepraėjus nė valandai, mes jau buvom irgi mieste Kaune. Sakiau, kad važiavom su TV žvaigžde Donatu Lauros & the Lovers kavalierium, Vaida tai neigė, bet prakalbėjom pusę kelio apie muzikos festivalius, įvairias patirtis Roskildėj, ir buvo smagu. Jis džiaugėsi, kad buvo mums pirmasis mūsų kelyje į vakarus. Mes irgi džiaugėmės, kad mūsų pirmasis buvo šaunus. Bet deja, tie pirmieji labai dažnai nublanksta laikui (o ypač kelionėms) bėgant.
Išlipom prie Megos, atsisveikinom su Donatu, ir prasidėjo blondinės ir raudonplaukės gaudymasis kelio ženkluose. Per kelione, drįstu teigti, ne itin patobulėjome tame, nes ką darėm prie Kauno, darėm vėliau ir prie Paryžiaus, o darėm paprastai – kelio ženklams per toli esant, kad juos įžiūrėtų mūsų skvarbios akys, mes juos fotografavom ir zoominom. Dėl to pirmosios kelionės nuotraukos tiesiog įspūdingos. Na, bet nereikia sakyti, kad šis būdas mus pavedė – perėjusios keistą tiltą/viaduką/perkėlą virš autostradų žiedo, atsidūrėme tiesiojoje ne tik link Marės, bet jau link tokių žavinčių ir širdį glostančių užrašų kaip Suwalki ir Augustow (mm..). Pakeliui didingai stovėjo degalinė, mes kaip tikros keliautojos užėjom į tualetą, aš pirmą kartą ėmiau bandyti susisukti vynuoginį tabaką, gavosi itin juokingas sutvėrimas, Vaidos jau vėliau Amstery (kai aš pagaliau ėmiau atsisakyti jai tą tabaką sukti) pramintas išdarga.
Ir...atsistojusios į trasą (tada dar nežinojom, kad reik stot prie išvažiavimo iš degalinės, o ne atvirkščiai lol), mūsų mergaitiškais gabaritais, strigom pusantros valandos. Netgi ėmė lašnoti – tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai aš buvau užsivilkus mamos įduotą lietpaltį. Pirmiausia, ant mano dienoraščio lapelių pasidarėm komiškąjį užrašą Marė (tada dar nežinojom, kad galima iš degalinių tam reikalui skolintis kartoninių dėžių), vėliau sugalvojom, kad arba jis per mažas, arba visi paslaugieji užsieniečiai, kurie tik ir nori mus pavežti, nesupranta, ką šis užrašas reiškia, pasigaminom naują, jau išdidžiai skelbiantį Marijampolė, tada pirmą bet tikrai toli gražu ne paskutinį kartą panaudojom vieną tikrai protingesnių Vaidos sumanymų – Lipnią Juostą. Na, bet netgi didingesnis užrašas naudos nedavė. Siūliau eit kavos, bet Vaida neleido nes tikėjo, jog pardavėjas degalinėj juoksis, kad mes jau valandą trasoj stovim. Na, tada aš pasiūliau genialų planą – liepiau Vaidai pasilikt mojuot ranka, o aš pasileidau keliu atgal patikrint, ar tikrai, po velnių, mes kelyje į Marę... Vos tik man pasiekus kelio ženklą ir pažiūrėjus, kad anas tikrai rodo į Marę, atsisukau ir pamačiau Vaidą...ir fūrą, stovinčią šalia jos. Pirmoji fūra per kelionę! Ir pirmasis sportas – bėgom link jų. Uždusau kaip nėr kas veikt, o Vaida tai stovėjo visą laik kol aš bėgau, nelipo į fūrą, nes vis netikėjo, kad čia jai sustojo. Tie pirmi kartai. Žavingi.
Jei dar prisimenat, sakiau, kokia esu dėkinga Vykiui, kad pasiūlė varyt per Kauną – nes toje sustojusioje fūroje, baltoje, naujo modelio Scanijoje, apklijuotoje nuogomis bobomis iš išorės ir iš vidaus, sėdėjo mūsų seilė meilė nuostabus nepakartojamas žmogus, toks kokio linkėčiau bet kuriai mergaitei pirmam tranzo kartui – Remigijus. Remyga! Mūsų fūristas, nuvežęs mus 980 kilų į priekį ir 1800 kilų atgal. Gerosios jėgos, ar durnėm sekasi, ar sakykit kaip norit. Remyga mūsų meilė ir mūsų viltis toje kelionėje buvo.
Na, bet mes nebūtume mes, dar norėjom iš pradžių savo laimę paleisti. Nes mums net į galvą neatėjo, kad reikėtų pasiklausti, kur lietuviška fūra varo vakarų pusėn. Bet mes ne ne, mum tik iki Marės tereikia, žioplelės. Gerai, kad Remyga pasitaikė draugiškas ir kalbus, ir gerai įsišnekėjusios išklojom jam savo kelionės tikslus, o tas tik juoktis ėmė. Turistės, turistės, sakė. Kam jum toj Marijampolėj lipt, jei aš iki Berlyno jumis nuvešiu. Ir sakyk tu man, kad tranzuoti sunku, močiut.
Taigi, susitarėm susitikti su Remyga prie sienos, nes pačioj Marėj dar turėjom susitikti su Šarūnu, kuris buvo pažadėjęs mus pro Kalvariją pravežt, nes neplanavom mes taip sėkmingai kelionės pradėt. O dar esmė buvo ir tame, kad turėjom čia susitikti ir su Karolina plius Linu, bet norai liko norais, o jie liko savaitei prie Lenkijos sienos. Kai kažkam sekasi, matyt kažkam turi nesisekt. Šaras juokėsi, kad mum taip gerai einasi. Vaida išsikeitė pinigus, aš nusipirkau salotų ir batono, ir nuvažiavom prie sienos. Dar buvo minčių, kad Remyga bus mus palikęs ir pamiršęs, bet vėliau supratau – čia tik idiotiška lietuviška paranojiška natūra, kai manai kad visi ir kiekvienas tau pasiryžęs gerklę perkąst. Kelionė įrodė priešingą ir sunkiai mums suvokiamą faktą kaip blyną – gerų žmonių yra, ir jų yra daug.
Neužilgo, apie ketvirtą valandą vakaro, pajudėjom link jau anksčiau matytų užrašų. Remyga teliepė mums du dalykus – atiduot batus ir susukt jam vynuoginę suktinę. Negaliu nupasakot, kas dėjosi tada manyje. Buvau tokia beprotiškai laiminga, kad net nesugebėjau pasverti tos savo laimės – nepraėjus nė pusdieniui, mes jau turim ratus iki Berlyno, o Berlyne Kopi, Berlyne pankrokas, Berlyne Berlynas! Saulė kepino į fūrą, mes rūkėm vynuoginį tabaką, ir įvažiavom pas lenkus. PLunges, kaip vėliau juokėsi mums Remyga.
Bet Lenkija nebūtų Lenkija, o Lenkijos keliai nebūtų Lenkijos keliai. Visi girdėti keiksmai ir istorijos pasiteisino su kaupu – nenuvažiavus nė 60 kilų, prie pat Augustowo, per raciją mus pasitiko naujiena, kad ten didžiulė avarija ir eismas stabdomas nors penkioms valandoms. Nu va, galvojom, strigsim vėl. Bet fūristai nebūtų fūristais, tik pasijuokė lietuvaičiai per racijas, ir nulėkė link avarijos vietos – tipo ramiai, anksčiau ar vėliau praslysim. Ir tikrai, stovėjom apie pusantros valandos – lygiai tol, kol baigiasi animacinis filmukas apie Garfildą. Mes su Remyga žiūrėjom, gėrėm kavą ir kvatojomės, Vaida numigo tuo metu, ir neužilgo privažiavom prie avarijos vietos – ogi mentų autobusiukas numušęs motociklą. Arba atvirkščiai, nieko ten dabar jau nesuprasi. Kraujai visur ir greitosios (nei viena nevažiavo greitai ar su žiburėliais – juokėmės, jog Lenkijos ligoninės perpildytos ir greitosiom reik varyt lėtai, kad ligoniai išmirtų pakeliui). Susitvarkytų lenkai tuos savo kelius...
Po kiek laiko Remyga stojo degalinėj daryti pertraukėlę, čia jau visai nejaukiai pasijutom – ištraukė jis dujų balioną, kalną naminio maisto, ir sako, imkit, valgykit, manau paskui ilgai neturėsit tokių sąlygų. Na aš kaip kotletukų nevalganti kukliau, bet Vaida tai gerai prisikirto, paplepėjom dar, gražių šuniukų užmatėm, kurie vis atlekia prie bevalgančių fūristų, kad jiem ką nors numestų.
Tada jau lėkėm iki Poznanės, ten ir sustojom miegot. O sustojom lygiai prieš 24 valandą nakties...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą