Aš nebūčiau aš, Remyga jau tikrai buvo informuotas, kad 22 dieną mano gimtadienis. Šampano nešovė, bet iššovė alaus, paskutinio lietuviško mums ilgą laiką. Išgėrėm po buteliuką, ir nuėjom miegot – jis į viršų, mes su Vaida apačioj, vietos mažai, bet nepalyginsi su lauku, kur mes ir planavom ne kartą miegot.
Atsikėlėm apsiniaukusį rytą, pavalgėm pusryčius, ir pradėjus važiuot supratom, kad jau visiškai mažai kelio mums beliko su Remigijum. Apie 280 kilų iki Berlyno ir iki tol, kol mes vėl turėsim viską pradėti iš naujo. Ir norisi, ir baisu, čia tau ne Kaunas, čia kelių kelelių autobanų raizgalynė, nesuvokiama tiek žemėlapy, tiek galvoje.
O dar bevažiuojant ėmė pilt kaip iš kibiro, tik Vokietija mus džiugino tokiais nuostabiais orais. Tas lietus pirmą kartą kelionėj mums pakišo koją, nes Remyga mūsų nepaleido degalinėj prie pirmojo posūkio į Berlyną, o paleido prie paskutinio posūkio į Berlyną, nes ten buvo gigantiška degalinė su gigantiškų stogu. Bet kas iš to stogo – lietus tuoj nustojo, o visi normalūs žmonės, važiuojantys į Berlyną, jau seniai buvo į Berlyną ir pasukę.
Atsisveikinom su Remigijum, pažadėjom susirašyt, ir pasukom į degalinę. Ko jau ko, bet alaus tai reikia – ne tik už gimtadienį. Pasiėmėm pigiausio, už beroc 80 euro centų Paderborner Pilsner. Ir poniškai užvalgėm dar lietuviškų sumuštinių su vokišku alum. Mum besėdint ir beužkandžiaujant, privažiavo kokia tais mašina ir laužyta germanglų kalba papliurpė kažką, kad jei mum į Berlyną, tai jis po pusvalanduko grįžta ir mus paima. Nu netikėta, bet malonu – ėjom sekančio alaus, šį kartą Von Raven su kunigaikščio atvaizdu, ir laukėm antro gelbėtojo. Deja, šį kartą taip jau nesisekė – gelbėtojas nepasirodė nei už pusvalandžio, nei už valandos. Teko traukt iš kuprinės gabalą dar Šaro mums duoto tapeto ir rašyt pirmąjį užsienietišką kelio ženklą – Berlin. Šį kartą jau ėjom teisingai, prie išvažiavimo iš degalinės. Bet velniškai nesėkmingai. Geriausia, ką pavyko susistabdyt, tai keistą arabą, važiuojanti lyg ir į Amsterį. Bet iki Amsterio mum kol kas nepakeliui, tai laukėm toliau. Keista, bet bent jau aš visiškai nesiparinau – tai gulėjau, tai jau profesionaliau susisukau tabako, tai ėjau pasiieškoti lietuvių fūristų – ir netgi radau, tik pastarieji tikrai nevarė į Berlyną, o ir apskritai iki ryto niekur nebevarė. Graži ta degalinė, bet nakvoti čia dar nesinorėjo, o ypač tada, kai suvokiau, kad šiandien vis dar mano gimtadienis ir daug labiau jį norėčiau atšvęsti su žaliom devyneriom Tachelėse, nei su žaliom devyneriom žaliuose krūmuose.
Taigi lipom per savo pirmojo karto kompleksus ir varėm klausinėt lengvųjų mašinų, stovinčių degalinėj (kas, pasirodo, yra geriausias, lengviausias ir daugumoj užsienio šalių priimtiniausias būdas). Tas mūsų klausinėjimas tai pasireiškė slankiojimu tarp mašinų ir gražių vyrų ieškojimu. Bet aplink vien šeimos ir vien nepoliglotai vokiečiai, nepašnekantys net germangliškai. Pagaliau susiradom čiūvą, kuris sugebėjo paaiškinti vienai šeimynėlei su labai nuoširdžiu geraširdišku ir labai norinčiu mums padėti tėčiu, kad mums reikia tik iki vietos, iš kurios būtų įmanoma nutranzuot į Berlyną. Iš tiesų, tai tas vokietis susigaudė itin gerai ir pasiūlė mums itin optimaliausią variantą. Nes aš tuo metų dar naiviai tikėjau, kad jis galėtų mus tiesiog „išmest ant autobano prie posūkio į Berlyną“. Nesijuokit, taip galvojau neilgai.
Taigi šeimynėlė, tešnekanti vokiškai, ir nuolat rodantys iškeltus nykščius, besijuokiantys ir kartojantys litauen litauen, pravežė mus pro paskutinį posūkį į Berlyną, nepaisydami mano pasipiktinimo. Jau ėmiau apsvarstyt savo gimtadienį visiškai neištirtam Leipzige, kai jie staiga sustojo degalinėj. O sustoję geras 10 minučių paišė ant lapelio, ką mums reikia daryt. Prisipažinsiu, nichuja nesupratom. Tik norėjom kad jie pagaliau atsikabintų. Taigi su šypsenom ir danke danke atsitraukėm nuo jų, nusprendusios paprikolu bandyt pasekti nuorodas – o nuorodos liepė mums eiti palei autobaną iki tilto, po juo pereit autobaną, tada varyt į priešingą pusę, ir pateksim į degalinę, iš kurios jau tikrai visi važiuos į Berlyną – tik ne nuo lenkų pusės, o nuo vakarų. Gudragalvė šeimynėlė. Taip ir padarėm.
Kol ten atėjom, visiškai nusivarėm nuo kojų. Nugaros nepratę, o kuprinės sunkios, aš noriu išgert bent devynerias, kad palengvėtų, Vaida neleidžia. Degalinėj man jau buvo visiškai nusispjaut į sarmatos jausmą, priėjau prie pirmos pasitaikiusios jaunos porelės su miniatiūrine tačke pilna galine sėdyne šiukšlių, ir paprašiau, kad pavežtų. Jie sutriko, bet sutiko – net apsidžiaugė, kad bus proga mašiną išsikuopt. Porelė patys ne berlyniečiai, varė ten paatostogaut, pirmi vokiečiai, kurie normaliai šnekėjo angliškai, nors tai jiems ir buvo staigmena. Vaikinas be galo panašus į vieną pažįstamą Gabrą, gal dėl kepurės. Taigi, su mieląją porele įveikėm paskutinius 50 km iki išsvajoto Berlyno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą