Po aktyvaus parado atidarymo visi šlovinom penktadienį, kai galima nueit į dušus už 50 centų. Bėgom ten vos ne bėgte, nubėgę dar gavom užkąsti, pasikrauti telefonus, ir jei norėjom galėjom net naujų drabužių pasiimti. Pasiėmiau raudonas kojines su olandiškais užrašais – ot lauktuvė. Duše visi buvom gal po pusę valandos, nes man buvo net baisu paskaičiuoti, kada paskutinį kartą maudžiausi. Ogi pas suomį Berlyne. Tada stovėdama po karšto vandens srove su juoku prisiminiau visus užėjimus į kavinių tualetus kojų nusiskust. Ir iš tiesų, turbūt sunku patikėti, koks beprotiškas malonumas gali būti dušas. O jau maniau, kad žinau, ką tai reiškia, kai grįždavau po festivalių. Dabar festivalis užtruko savaitę. Išsišukavom galvas, pasidažėm akis ir buvom jau padoriau pasiruošusios paradui.
Grįžinėdami į centrą, praėjom pro kažkokią firminę sūrių parduotuvę, ir kažkas dar nudžiovė kelis gabalus sūrio – net nespėjau pastebėt, kaip jie tai padarė – gyvenimas Amsterdame išmoko. Taigi sėdėjom ant prieplaukos, valgėm sūrį, gėrėm tokį vyną kaip Casillero del Diablo, Zverikas grojo gitara, buvom švarūs ir kvepiantys, ir nereikėjo tada net jokio festivalio. Dar mus aplankė vienas linksmas juodaodis, kuris labai norėjo pagroti gitara – būtume ir taip davę, bet jis užsispyrė už tai mum pastatyt alaus. Ir prinešė daugybę geriausio alaus – Becko, ar kažko panašaus. Tačiau jam džiaugsmas ilgai netruko – šiek tiek vyno, šiek tiek alaus ir mūsų draugas jau miegojo ant prieplaukos. Po kiek laiko ir mus išvarė mentai, nes kažkas mat pasiskundė, kad triukšmaujam. O man ten taip gera buvo gulėt ant prieplaukos, klausyt gitaros ir gert prabangų vyną.
Po kiek laiko nuėjom susitikti su kažkokiu vyruku, kuris pasirodo buvo radęs Miglės pamestą fotoaparatą. Mainais Kominis jam davė gramą hašo, ir jis praleido gal dvidešimt minučių sukdamas uber mega džointą, kuriuo po to visus draugiškai vaišino. Džointai džointais, tačiau aš staiga susivokiau, kad nebeturiu savo švarko – vienintelio tikrai reikalingo daikto kelionėj (na, išskyrus batus ir Vaidą). Sugalvojau, kad palikau jį prie prieplaukos, ir be žemėlapio išvinguriavau jo ieškot, niekas nespėjo net manęs sustabdyti. Aišku, pasiklydau. Girtu papiktintu pykčiu šlaisčiaus po tas vienodas gatves, po vienodus kanalus, ir žinoma kad neradau to, kurio man reikėjo. Siaubingai nelaiminga vos sugebėjau surast kelią pas draugus iki Homomonumento. Vos man ten atėjus, Zverikas išsitraukė iš kuprinės mano švarką – o, štai kur tu. Pasirodo, buvau palikus jam jį pasaugot. Visi juokėsi ir vaišino mane alum, o aš vis dar buvau sutrikus nuo visų vynų, džointų ir Amsterdamo kanalų.
Tada žiūrėjom gražiausio transvestito rinkimus, aplink buvo milijonas ir dar biškį žmonių, daug šokių ir šiukšlių. Marčius skundėsi, kad Aleksas kažkur dingo, bet niekam nebuvo naujiena, kad jis dingsta niekam nieko nepasakęs, tai pagėrę ant monumento iki paskutinio traukinio, parsivežėm Marčių su mergaite pas save į skvotą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą