O metro yra dieviška, ypač Vokietijos metro. Nė karto nenupirkom nė vieno bilietėlio, net nežinojom jų kainos, ir nė karto nesutikom nė vieno kontrolieriaus. Vėliau, jau iš Eglės pasakojimo supratau, kad mums tiesiog sekėsi. Metro buvo pilnas visokiausio jaunimo, tai leidom sau daryti prielaidą, kad važiuojam nebloga kryptimi. Išlipom ten, kur buvo nurodę žmonės iš parkelio, bet išlipusios supratom, kad tai nieko gero neduoda. Nieko kito neliko, kaip eiti link artimiausio viešbučio paprašyti žemėlapio. Pakeliui dar paklausinėjom taksisto, link kur mūsų trokštamoji Oranienburger gatvė, jis puikiausia anglų kalba mums viską nuostabiai išaiškino.
Ir pradėjom eiti – o ėjom, jei neklystu, pačia brangiausia, prabangiausia ir blizgiausia Berlyno gatve. Gucci, Prada, Escada, gal net Hiltonai, ar panašūs monstrai. Damos kaip iš sekso ir miesto, lauko staliukai su šilkinėm staltiesėm ir gražiais žmonėm, gurkšnojančiais vyną iš miniatiūrinių taurių. Ir mes – su gigantiškom kuprinėm, prakaitu bėgančiu per kaktą, tenorinčios susirasti supermarketą ir nusipirkti šampano šios dienos proga.
Na, bet užėjus į vieną iš blizgiųjų viešbučių, gavau elementarų ir suprantamą Berlyno centro žemėlapį, ir jau visai nesunkiai pačios susiradom kryptį link Tacheles. O nuotaika puiki, pradėjo temti, mes turėjom tikslą, po kokio pusvalanduko netgi maisto parduotuvę susiradom, ir šampano už 4 eurus. Balius prasidėjo, dar parašiau tėvams ant pokšto, kad einam pas pankus, ir kojos pačios nunešė sunkias kuprines. O Berlynas žavingas – vidury gatvės be baimės iššovėm šampaną, dar pamačiau ta pačia kryptim einančius jau normalios išvaizdos žmones, blizgesys seko, ir neužilgo atsidūrėm ten, kur reikia.
Tacheles – kiek radau internete, tai menininkų namai, galerijos, koncertai, baliai iki ryto. Prieš mūsų akis atsivėrė didžiulis grafiti išpieštas gal 5-6 aukštų namo fasadas, aplink šurmuliavo žmonės, apėjom aplink namą ieškodamos įėjimo. Tikra atgaiva po tos prabangios blizgančios gatvės, net kuprinė, rodos, nebesvėrė tiek daug. Rado įėjimą, įėjimas keli eurai. Bet aš nebūčiau aš, priėjau prie panelės, kuri renka pinigus, daviau jai šampano, papasakojau, kad mes iš Lietuvos, kad šiandien mano gimtadienis, kad neturim kur nakvot, kad gal galim pernakvot kažkur čia. Panelė sutrikus, bet įleido mane į vidų, sako, eik prie baro, ten geriau žinos. Prie baro pakartojau tą pačią istoriją, barmenė nusivedė mane pas vieną vyruką Olivje, jam priklausė namelis medyje, o gal net ir didelė dalis teisių į patį Tacheles. O vyrukas mielas draugiškas Vokietijos prancūzas, pasiėmiau už tvoros tebelaukiančią Vaidą, ir nusivedė jis mus į savo namelio kiemą.
Čia šurmulys mažesnis, ramiai šnekučiavosi žmonės, mums leido namelyje pasidėti daiktus, ir sakė būtinai užlipt į trečią aukštą, mat jis ten didžėjus ir gros visą naktį. Na, bet mes kol kas norėjom atsipūsti, susisukom tabako, ir pagaliau išsitraukėm žalių devynerių – haha, šis lietuviškas produktas puikiai suartina. Susipažinom su aplinkiniais, viena mergina, jau ne pirmoj jaunystėj, man papasakojo apie skvotų padėtį čia Vokietijoje, apie tai, kaip Tacheles nori iškraustyt, apie Kopi, ir apie Rygos gatvės skvotus. Paplepėjom, vokiečiai susižavėjo mūsų gėrimu, visi sveikino mane su gimtadieniu, bet po kiek laiko nusprendėm, kad reikia apžiūrėt Tacheles iš vidaus.
Praėjom vidinį kiemą, kur grojo muzika, visi gėrė ir šoko, ir lipom laiptais į viršų. O laiptinė tai matyt Tacheles pagrindinis skiriamasis bruožas. Visos sienos išpaišytos ir išklijuotos, nėra nei vieno paprasto sienos lopinėlio, net patys laiptai išpurkšti dažais. Visur pilna smėlio, tuščių butelių ir šiukšlių, bet man ten buvo tokia nereali nuotaika, nepakartojama atmosfera ir laimės iki kaklo. Trečiam aukšte dar išgėrėm likusias devynerias, dar paplepėjom su smagiąja mergina, barmenas sumaišė man specialų gimtadieninį kokteilį, ir dar nusileidom į kiemą. O prie durų mūsų laukė dar malonesnė staigmena – liepė susimokėti. Bet Vaida išpūstom akim pasakė, kad taigi mes čia gyvenam, pas Olivje! Iš karto gavom štampus ant rankų ir laisvus kelius visur, kur tik norim.
Lauke begerdamos mano uber nuostabų kokteilį ir besižvalgydamos aplinkui, susipažinom su pirmu rimtesniu draugu mūsų kelionėj – suomiu Arto. Vėliau susidūrėm su gyva pekla suomių ir danų, bet šitas buvo pirmasis. Taigi toliau šventę šventėm jau su Arto. Nuėjom į kioskelį už Tacheles ribų ir prisipirkom pigaus alaus, šnekėjomės apie Suomiją, Lietuvą ir skvotus, po kiek laiko nusprendėm, kad pradėjus lietuviškai, taip reikia ir užbaigt, ir iš namelio medyje atsinešėm Sobieski butelaitį. Taip ir užbaigėm šventę, dar paklaidžiojom po nuostabius Tacheles kambarius, paklausėm, kaip groja prancūzas, pasėdėjom paskutiniam aukšte ir žiūrėjom į nuostabią panoramą, kur kieme šoka žmonės, laksto šunys, šviečia raudonos geltonos violetinės šviesos, groja įvairiausią muziką ir visi tokie atsipalaidavę ir laimingi.
Paryčiais suomis ėmė mus kviesti eit nakvot pas jį į viešbutį, mat gyveno ten vienas, ir nenorėjo mūsų palikti miegoti kažkokiam namelyje medyje. Bet mes nė už ką nenusileidom, ir neužilgo jau miegojom trise ant smėliuko šalia namelio medyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą