Rytas pateikė daug juokingų ir ne tokių juokingų siurprizų. Pirmiausia, atsibudus supratau, ką reiškia gyventi name be vandens. Tiesiog nebuvo ko atsigerti. Teko gulėt ir tikėtis, kad neužilgo prabus kas nors, kas žinos kelią į parduotuvę. Prailgo tas laikas, bet pagaliau visi ėmė budintis. Kas gerai tam skvote buvo, tai niekas per ilgai rytais nemiegodavo, nes visus baisiausiai užtroškindavo – jei kas ir bandydavo iš vakaro parsinešti vandens, jis būdavo išgeriamas pakeliui arba prieš užmiegant. Visiem prasibudinus, sekė siurprizai, tokie kaip kad Miglė, pametusi fotiką, ir Rokutis, kuris tiesiog vakar į skvotą negrįžo. Niekas neprisiminė, kodėl jis negrįžo. Bet visi sutarė, kad jis Amsterdame težino kelią iki bibliotekos. Neliko nieko kito, kaip eiti atsinešti išgerti už Roko atminimą. Taip ir prasidėjo sekanti diena Amsterdame.
Vynas iš ryto, ir ne bet koks, o visai neblogas vynas, ir vienintelė problema, kaip nepatingėti nueiti iki tokių vienuolių, kur duoda nemokamai valgyt. Ne gyvenimas, o pasaka gi. Dar sužinojom, kad savaitgalį vyks gėjų festivalis. Net neplanavusios su Vaida patekom į patį įvykių sūkurį. Išgėrę vyno, kadangi dar turėjom laiko iki vienuolių, nusprendėm pasiruošti festivaliui, o tuo pačiu ir Rokučio gelbėjimo misijai. Iš Šaro padarėm pydargėjų gėliažmogį. Ta metamorfozė susidėjo iš raudono nagų lako, akių pieštuko, tušo, įvairiausių spalvų nitrūchos, vėliau ir aliejinių dažų ant plaukų ir rūžavos gėlės ant galvos (ją, tiesa, radom kiek vėliau gatvėj).
Su taip išgražintu Šaru išėjom valgyt pas vienuoles. Pakeliui dar užsukom į coffee-shop‘ą. O viduj tai įdomu įdomu – daugybė kažkuo skirtingų žolės rūšių, su visokiausiais pavadinimais. Mes beroc nusipirkom snow white, gramas kainavo 15 eurų, o aš kažkur buvau girdėjus, kad Amstery žolė kainuoja tiek pat, kaip Lietuvoj. Labai keista buvo sėdėt tam coffee-shop‘e ir suktis legalų džointą. Miglė dar pasifotografavo su vietiniu katinu, ir patraukėm toliau pas vienuoles. Danius sakė, kad skubėt neverta, tada praleisim maldą ir galėsim eit tiesiai prie stalo. Mums net labai tiko. Vienuolių gatvės pati viena nė už ką nerasčiau, nors ėjimo ne tiek ir daug, bet jau tos gatvės gatvelės. Pakeliui užėjom dar į vieną vietą, kur duoda nemokamai kavos ir sausainukų. Ne miestas, o pasaka, ką ne.
Nuėję pas vienuoles, pamatėm dar daugiau lietuvių, matytų Vilniaus gatvėse. Pavalgėm. O maisto tai didžiulė porcija, bulvės, daržovės, troškiniai, dar davė bandelių ir greipfrutų. Keistas jausmas – ateini, atsisėdi, tau atneša lėkštę, tu pavalgai, nusineši lėkštę, padėkoji ir išeini. Vienuolės piktai pažiūri tik tada, jei atneši ne visiškai tuščią lėkštę.
Po pietų teko vėl organizuotis į Rokučio gelbėjimo misiją. Persivalgę ir tingintys, per kokią valandą nusivilkom iki centrinės bibliotekos. Rokučio, žinoma, ten neradom. Tik internete pažiūrėjom, kad buvo ryte prisijungęs. Bet kas dabar iš to. Po kiek laiko išėję iš bibliotekos pamatėm, kad nebėra Šaro. Sėdėjom ant laiptelių, gėrėm alų ir laukėm, bet jis nepasirodė, tada Vaida nuėjo į vidų ir paklausė, ar bibliotekininkės nematė žmogaus su gėle ant galvos. Neužilgo grįžo jau su Šaru. Kadangi gelbėjimo misija buvo padrika ir nesėkminga, nusprendėm, kad reikia dar išgerti už Roko atminimą. Taip ir padarėm. Alko-misija buvo sėkmingesnė už gelbėjimo, ir taip mums begeriant po Amsterdamą, netikėtai susitikom Roką, visą laimingą patenkintą, pyragėlių prisivalgiusį. Ir pargrįžom kažkaip su paskutiniu traukiniu į skvotą, vėl niekas neprisiminė, kaip, ir vėl niekas neparsinešė vandens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą