Liepos 24

Kadangi vakar grįžinėjant registratūroj jau ėmė prisipisinėt prie suomio, pasižadėjom šiandien dingti. Na, bet būtume dingusios šiaip ar taip, nes mano planas Berlyne buvo aplankyti Kopi ir paklausyt Pogotowie Sexualne – mergaitiško pankroko iš Lenkijos. Dar sykį išsiplovusios galvas (ak, kad tada būtume žinojusios, kad kitą kartą šį malonumą aptirsim lygiai po savaitės), susikrovėm šmutkes, ir palikom suomį nuo mūsų atsigaut – vargšas sakė, eis gulėt vonioj, nes namie tokios neturi. Tiesą sakant, iki galo taip ir nesupratau jo – atvaro vienas į Berlyną, ir sėdi sau viešbučio kambary. Jei ne mes, jam tikrai būtų pasibaigę daug nuobodžiau.

O pačios išėjom į nežinią – kolegos Karolina plius Linas dar sėdi Lenkijoj, o aš neturėjau nė vieno pažįstamo Europoj, neskaitant Komjaunimo, kuris dar nežinia, ar tikrai Amstery. Vos išėjus iš viešbučio mus pasitiko vokiška liūtis. Tokia, kaip tada, kai išsiskyrėm su Remyga. Pylė kaip iš kibiro, mes perbėgom gatvę ir pasislėpėm bromoj. Ten gerą valandą sėdėjom ir žaidėm kortom. Mane baisiausiai pykino, dėl to kaltinau sušius, tuno konservus ir tą baisųjį Wernesgruner.

Lietui nustojus nuėjom pasitikrint interneto. Per feisbuką parašęs draugelis net netikėjo, kad tikrai Berlyne sėdim. Na, svarbiausia, kad Kominis nebuvo atrašęs, ar galėsim susitikt Amstery, tai teko pasiduoti Vaidos spaudimui ir varyt apžiūrėti turistinių vietelių. Nuėjom į artimiausią metro, maisto išparduotuvėj nusipirkom batono su sūreliu, ir atsisėdusios prie bėgių nuostabiai pavalgėm. Žmonės vaikščiojo aplinkui, važinėjo traukiniai, o mes sėdėjom sau į sieną atsirėmusios, tepliojomės ant batono tuną, gėrėm alų ir buvo labai labai nuostabu. Dar pro šalį ėjęs prašmatnus jaunuolis pametė ant bėgių Kentą, tai aš neištvėriau ten nenušokus ir jo nepasisavinus.

Pavalgiusios įlipom į pirmą pasitaikiusį metro, mūsų manymu, turėjusį mus pavežti vieną stotelę. Bet ten, pasirodo, buvo ne visai metro. Na, mes tiesiog buvom pratusios važinėt su U-banais, o pataikėm ant S-bano. O tasai S-banas yra daug krūtesnis, nes daug rečiau stoja, greičiau važiuoja, yra dviejų aukštų, važinėja ne tik po žeme, ir atrodo, kad iš kiekvieno kampelio iššoks kontrolierius, nes jų pilna malasi galinėse S-banų stotyse. Taigi taip mes ir varėm be galimybės išlipti iki galinės afigienai prabangios stoties, pavadinimu Hauptbanhof. Ten apšalusios pasifotografavom, patikrinom Starbuckso kainas, ir teko eiti apžiūrinėti Reichstago – Vaidos pageidavimu. Ji jau ėmė burbėt, kad aš tik į rūsius ir barus noriu, o jai mat reik pabūti turiste. Taigi nusigavom iki Reichstago, pasifotkinom kaip pridera, ir ant tilto pasifotkinom, ir prie upės pasifotkinom, dar alaus išgėrėm ten, pasėdėjom pailsėjom. Paskui bandėm eit link sekančio monumento, pažymėto mūsų turistiškame žemėlapyje, bet po gerų 40 minučių supratom, kad einam į priešingą pusę. Va tai tau. Teko prasikeikus grįžt į prabangiąją stotį, ir su šauniuoju traukiniu gerokai padrebėjus dėl kontrolės varyt iki pat galo, į Ostbahnhof stotį, prie Berlyno Sienos, ir link Kopi.

Išlipus ten, vaizdas jau buvo visai kitoks. Pirmiausia, pamatėm Lidlą! Prekybos centrą. Ten įėjusios, tai tiesiai į rojų. Tiek maisto, tiek gėrimų kainos nesiekė vieno euro. Prisipirkom nerealiai skanaus balto alaus, vyno, ir batonų visokiausių. Išėjusios pirmiausia pamatėm daug užsienietiškų pankų su didžiuliais šunimis, vaizdas tai kaip į kitą miestą patekus po tų išblizgintų Mitte gatvyčių. Ir gerai. Nerealiai nuostabiai gerai. Apžiūrėjom šalia pat esančią Berlyno sieną, o ji remontuojama, užtverta visa, žodžiu jokio tolko ir jokio įspūdžio, kaip ir sakė mums interneto kavinės darbuotoja, ir paaiškinusi, kur ta siena randasi. Visai netoli sienos išgirdom muziką, tai užėjom pažiūrėt, kas per balius – o ten ant upės kranto šokiai-pokiai, regiukas groja, žmonės šypsosi, kviečia užeit, bet aš jau nekantravau varyt į Kopi, tai tik pagalvojau, kad jei ten nerasim kaip nakvot, tai grįšim čia. Pakeliui Vaida persirengia savo miniakus, aš atkemšu vyną, ir einam jau nuostabioj nuotaikoj, legaliai gerdamos link Kopenicker gatvės.

Kai pagaliau priėjom Kopi, net nežinojau, ką galvot, ir nesupratau, kaip jaučiuos – visa tai taip pažįstama ir artima iš nuotraukų ir pasakojimų atrodė, bet tas medžiais užžėlęs praėjimas, vokiški užrašai, kurie reiškė kažką tokio svarbaus, ko aš negalėjau perskaityti, sukėlė tokį „čia – ten“ jausmą. Žiūrėjau į Kopi ir negalėjau ten įeit. Taigi teko eit į kitą gatvės pusę ir kimšt naują bonkę vyno, Vaida irgi per daug nesipriešino šitam mano nepasiryžimui. Turbūt kokios vargšės mergelės iš Berlyno, pirmą kartą dviese atvariusios į Vilniaus 1120, jaustųsi panašiai, ir tai, ten – tik klubas, o čia – visi namai. Iš to nesusipratimo paskambinau Giedrei, nes ji minėjo, kad kažkokia jos draugė turėtų čia kažkur būt. Na, bet nebuvo. Giedrė tik pasiūlė paieškot Rėmos – gal pasiseks, ir jis Vokietijoj. Taip tai taip. Išgėrėm vyną, pasiėmėm balto alučio ant drąsos, ir nuėjom į vidų.

Bet netgi Kopi kieme mūsų neapleido sėkmė. Jau po kelių minučių pamačiau Rėmą (kurį aš žinojau tik iš matymo, o jis manęs turbūt nepažinojo visiškai), nubėgau pasisveikint ir šiaip lietuviškai pasidžiaugt. Jis iš mano entuziazmo jau turbūt buvo pamanęs, kad mūsų kokie 7 žmonės prašysis nakvynės, bet kai pasakiau, kad tik dviese, jau po dešimt minučių mus supažindino su naujais kambariokais – danu ir vokiečiu. Vokietis greit kažkur dingo, o su danu pratūsinom visą vakarą. Iš tiesų, tai buvo labai linksma. Su danu rinkom pinigus prie įėjimo ir paišėm ženkliukus ant rankų visiem susimokėjusiem, o vėliau jau ir šiaip iš smagumo pradėjom paišytis – aš jam nesusivaldžiau ir užrašiau pederastas ant rankos ir nepasakiau ką tai reiškia, tik Vaida sugadino man pokštą pateikus tobulą anglišką vertimą: „oh, so you‘re the one who loves little boys?“ Tada jau aš gavau danišką kurvos užrašą, kas skambėjo kaip kælling. Na, bet mes su danu nepykom, nusigrūdom į mažytę Kopi salytę klausyt lenkiško pankroko, prisimenu kaip man kažkodėl labai patiko vokalistės šukuosena. Dar grojo kažkokia hardcoro grupė, bet jau aš po tiek alaus ir vyno nesureikšminau, ir ne taip ir užilgo nuėjom mes miegot. O Vaida tai pasirodo pasiliko šventės švęsti.