Kita diena buvo sunki diena. Nesvarbu net, kad Naokis mums ką tik prabudusioms išvirė kavos ir atnešė tikrų prancūziškų kruasanų iš kaimyninės kavinės. Vaida norėjo turistauti, o aš norėjau ilsėtis. Na bet teko nugalėti savo polinkį tinginystei, ir sudarėm veiksmų planą. Norėjau nupirkti Giedrei pusryčių pas Tifani plakatą, jį išsiųst paštu, dar norėjom pagaliau pamatyt Morisono kapą, kuris, pasirodo, yra Pierre Lachaise kapinėse, Vaida norėjo apžiūrėt kažkokį gigantišką parką. Naokis nusprendė, kad mums tai pavyks tik vienu būdu – jei važiuosim dviračiais. Jau seniau buvom pastebėjusios, kad visi paryžiečiai važinėjasi keistais nuomojamais dviračiais, violetiniais tokiais, atrodo lyg žaisliniais. Visam mieste pilna tų dviračių pridavimo punktų, o sistema pati mums pasirodė neįkandama. Naokis taip ir pasakė, kad dviračiais naudojasi tik vietiniai, nes turistai dažniausiai neįkanda sistemos. Na, bet jis mums viską paaiškino, tie dviračiai kainuoja visai dienai tik keletą eurų, tik reikia turėt sąskaitoj pinigų, kuriuos užšaldo kaip užstatą (grįžus į Vilnių teko laukt kokias 10 dienų, kol tas babkes atšaldys, bet tada to nežinojau), ir spėt kas valandą pakeist dviratį tuose pridavimo punkteliuose.
Taigi, pasiėmėm dviratukus ir pasileidom važiuoti iki Notre Damo katedros, kur netoli mačiau tuos plakatus. O važiuot tai buvo baisu. Aš apskritai neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau važiavus dviračiu, o čia dar Paryžiaus gatvėmis. Gerai, kad ten beveik visur puikiausi dviračių takai, bet vis vien kartą vos nepartrenkė motociklas. Na, bet plakatą nupirkom, tik paštas šeštadienį nedirbo. Sustojom pavalgyti, nusipirkom labai skanaus prancūziško tuno su pomidorais, fantastiškas maistas, dar išgėriau kažkokį energetinį gėrimą, nes kitaip jaučiau, kad ant to dviračio ilgai neišsilaikysiu. Tada nuvažiavom į kapines. Šiaip tai teisybė, su dviračiu Paryžius daug mažesnis ir svetingesnis, pėsčiom ten vaikščiot tikrai neverta. Nebent turi mėnesį laiko.
O kapinės tai begalinio dydžio, gaila, kad mes tada buvom supratusios, kad negalima palikt dviračių ilgiau nei 45 minutėm, ir tik iki Morisono ir spėjom nueiti. Oskaras (mano mylimiausias Wilde‘as) ilsėjosi pačiam tolimiausiam kapinių kampe, tai niekaip nebūtumėm spėjusios. Susimovėm su tais dviračiais, pasirodo, galima juos palikt kad ir iki vakaro, o nuoma šiaip ar taip galioja 24 valandas. Na, bent jau pas Morisoną nuėjom. Ir nieko įspūdingo nepamatėm, tiesiog kapas aptvertas tvora, aplink vaikšto apsauginiai, kurie išvarė medituojančią porelę. Juokinga:) dar ant kapo gulėjo batai.
Pabuvusios pas Jimį nuskubėjom iki dviračių ir tada jau buvo Vaidos laikas – parkų laikas. Važiavom į kažkokį gigantišką parką. Aš murmėjau, nes Naokis parašė, kad sėdi bare ir kvietė atvaryt. Bet visvien išvaikščiojom tą parką, pafotkinom visokius baobabus didžiulius ir gėlynėlius. Tada jau džiaugiaus, kad negalim palikt dviračių ilgam hehe.
Parke jau Vaida manęs pasigailėjo, ir neužilgo važiavom į centrą pas Naokį su draugais. Jie iš baro jau buvo išėję, ir pasikvietė pas kažką į svečius. Ten susipažinom su Naokio draugais – Charliu ir dar keliais. Charlį pavadinom candyman‘u, nes jis nuolat valgė saldainius. Pastoviai. Visi geria vyną – jis valgo saldainius. Arba geria kokį saldų saldų Smirnoffo kokteliuką. Su saldainiais. Bet dar Charlis turėjo motociklą. Aš vaikiškai paprašiau, kad pravežtu gatve – niekad nebuvau važiavus motociklu ir nenorėjau praleist progos:) jis juokėsi, bet sutiko. Smagus jausmas. Po to sėst ant dviračio kažkaip beviltiška.
Tą vakarą praleidom su prancūzais. Pavažinėjom po miestą, jie parodė patį brangiausią ir prabangiausią rajoną, kur klube šampanas kainuoja kelis tūkstančius eurų. Matot, kaip pasirodo būna. Tie Naokio draugeliai tai irgi matosi kad babkių turi nemažai, ir pirko brangiausius vynus lašišas. Mes draugiškai vaišinomės.
Apvažiavę keistuosius rajonėlius, sustojom „išgert vyno“ po Paryžiaus tiltu. Ten pirmą kartą pamačiau, ką iš tiesų reiškia Paryžiaus tiltas – prie kažkokių šildančių išmetamųjų vamzdžių miegojo bomžai, šalia pat tūsinosi jaunimas, aplink lakstė didžiulės žiurkės. Bandžiau vieną tokią prisiviliot Charlio m&m‘su, bet ji buvo nesukalbama. Po tiltu Naokis pagrojo gitara, šalia mūsų pastovėjo brangus prancūzų nupirktas vynas, kurio jie nė nesiruošė gerti. Nesupratau, kas per mada – nusipirkt vyną, jį pastatyt ant žemės ir jo negerti. Tiesa, gal po pusvalandžio mums pasiūlė paragaut:) Prancūzų tūsai pasirodo skiriasi nuo lietuviškų tūsų – jie gali susirinkt ant upės kranto, šokt ir dainuot, ir negert. Arba gert nedaug. Gurkšnot. Degustuot. Greit susiradom draugų, kurie atėjo klausytis gitaros, o ir aš sužinojau vieną nuostabiai gražią – Willio Masono „Oxygen“. Po kiek laiko Charlis išvažiavo namo, jis, pasirodo, gyvena ne Paryžiuj, o gal 20 minučių kelio nuo jo kažkokiam užmiesty didžiuliam name. Paryžiuj butą irgi turi, bet jam čia nepatinka.
Mes irgi ilgai netrukę susipakavom ir nuėjom miegot, aš visai džiaugiaus, nes Naokio bute man buvo pati tinkamiausia miegui aura, jei pati ten gyvenčiau, pramiegočiau visą laisvalaikį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą