Ryte aš susipažinau su sojos margarinu, o belgai – su konkrečia Lietuvos lokacija žemėlapyje. Jiems rodydama, kur ta mūsų šalis, pati pasibaisėjau, kaip jau toli mes esam. Belgai irgi sunkiai patikėjo, kad dviese tiek nukeliavom. Pavalgėm sumuštinių su džemu, išgėrėm skanios kavos iš aparato, ir tas belgas, kuris operatorius, su savo autobusiuku pilnu aparatūros, nuvežė mus iki autobano, kuris eina tiesiai į Lilį. Kadangi neturėjom kartono, nusprendėm eiti jo ieškoti. Pamačiau tolumoj kažkokį konteinerį, sakau, einam patikrint. Nuėjom atidarėm – o ten vien kartonai ir popieriai. Faina, kad belgai rūšiuoja. Pasiėmėm puikiausių kartonų, pasidarėm du užrašus – Lilio ir optimistiškąjį Paryžiaus. Po kokių 20 minučių sustojo džipas pavežti iki Prancūzijos sienos. Vairuotojas pats iš Gento, labai džiaugėsi, kad mums patiko jo miestas, bet kasdien važinėja 80 km į darbą prie prancūzų sienos. Važiuojant belgas daug pasakojo apie Belgijos istoriją, stebėjosi, kad lietuviai turi savo nacionalinę kalbą, pasakojo apie visus keturis belgų dialektus, rodė kuri dalis lauko priklauso belgam, o kuri jau prancūzam, na o aš tai dairiaus pro langą ir tiesiog mėgavaus tais nuostabiais vasariškais vaizdais – geltonos pievos, žali medžiai, ryškiai žydras dangus. Jautėsi, kad traukiam į pietus. Taip pat mėgavaus tuo, kad tas vairuotojas turbūt buvo paskutinis, kuris normaliai kirto angliškai.
Paleido jis mus toj vietoj, kur anksčiau buvo belgų-prancūzų muitinė. Prisėdom pasiilsėt, suvalgėm obuoliukus iš Gento, ir po kiek laiko stojom su Paryžiaus ženklu tranzuot. Tačiau šį kartą baisiausiai nesėkmingai. Buvo labai labai karšta, mes neturėjom nė lašo vandens (nes tikėjomės, kad belgas paleis mus degalinėj), jei kokia mašina ir sustodavo, tai nebent iki Lilio. Po kokios valandos teko pasiduot ir išsitraukt Lilio ženklą. Tuoj pat sustojo maža mašinytė su trim keleiviais. Susitarėm, kad paleis degalinėj pakeliui į Paryžių. Gale sėdintis vaikinukas labai daug mums visko pasakojo, kaip keliavo po Indiją, kaip keliavo po Europą, kaip gerai yra keliauti, o dabar grįžo į Prancūziją, kur jo gimtinė. Kadangi tie Prancūzai arba iš vis nešneka angliškai, arba jei jau šneka tai su baisiu akcentu, labai daug aš jam neatsakinėjau, ir tik stebėjau kelio ženklus, nes kažkokia bloga nuojauta buvo apėmus. Kas blogiausia, tai ta nuojauta pasitvirtino. Tolumoj pamačiau du kelio ženklus – Paryžiaus ir Lilio. Mašina, žinoma, pasuko į Lilį, visiškai mums negerai. Vairuotojas atsiprašinėjo, kad pakeliui nebuvo degalinės, o aš tik baisėjaus, kaip giliau ir giliau į miestą mes važiavom. Galiausiai mus išleido...na, panašiai, kaip Lietuvoj būtų Geležinio Vilko gatvėj – lyg ir centras, lyg ir čia pat autostrados, bet jokios iš to naudos. Stovėjom vidury miestelio, kur niekas nekalba angliškai, ir neturėjom nė menkiausio supratimo, kaip patekt į kokią nors degalinę.
Tada teko prisiminti tingias dienas Amstery ir Kominio pasakas apie Prancūzijos traukinius. Tiesą sakant, žymiai labiau bijojau belgų kontrolės, nei prancūzų, todėl po neilgo pasvarstymo nusprendėm eiti ieškoti stoties – be to, kaip koks ženklas šalia pat driekėsi traukinio bėgiai. Neužilgo pamatėm vaikiną, kuris, mūsų nuomone, turėtų mokėti bent elementariausius žodžius angliškai (o paaiškinti, kur yra stotis, yra lengviau, nei paaiškinti, kur tinkamiausia vieta tranzuoti), ir jau tuoj žinojom, į kurią pusę eit. Pakeliui nusipirkom bambalį vandens, pardavėja angliškai net neatsisveikino, ir po kokių 15 minučių atėjom į didžiulę modernią centrinę Lilio stotį. Dabar pagalvojus, tai baisiausiai nervinaus. Galvojau, kad geriau reikėjo pirkt ne vandens, o vodkės ir prisigėrus sau be baimės nuvažiuot. Bet tada nepagalvojom, todėl teko drebančiom ir visiškai blaivom lipt į greitąjį traukinį, su užrašu Paris-Nord. Na, pradžia buvo gera bent tuo, kad prie durų nestovėjo kontrolė. Kiek matėm, tai žmonės bilietus pirko kažkur traukinio viduje. Na, mes visiškai naglai tiesiog nuėjom ir atsisėdom. Nežinau, ką rezgė Vaida, bet aš tai surezgiau bent penkias pasakas kontrolieriui – nuo tokių apgailėtinų, kad manėm, kad bilieto nereikia pirkti, iki tokių, kad mus tranzuojančias norėjo išprievartaut. Po kelių minučių traukinys pajudėjo, aš sėdėjau kaip ant adatų. Prieš mane knygą skaitė madinga senutė, tokia kaip iš filmų, su skrybėlaite ir nėrinukais, jos skvarbios akys, rodės, žinojo visas mūsų nuodėmes, o traukinio bilietas, padėtas ant mažučio rankinuko, gulėjo kaip baisiausias priekaištas. Kartą net pagalvojau net jį pasivogt, jei senutė užmigs, bet kur tau ji užmigs... Šalia sėdėjo indė, kuri linksmai šnekėjo telefonu, kol dar kita pensininkė nepradėjo jai grūmot, kad dingtų. Nuolat atsidarinėjo durys ir vaikščiojo žmonės, ant kiekvieno man vaidenosi uniformos. Netrukus atsisukau į Vaidą ir pamačiau, kad ji miega. Pasidarė sodriai baisu. Traukinys lėkė baisiausiai greitai, virš 200 km/h. Kai važiuodavom per kokį požeminį tunely, net ausis užguldavo. Bandžiau nebijoti ir stebėti pievas, laukus ir upelius, tikrai labai graži Prancūzijos panorama. Bet man visvien buvo bloga. O kontrolė kaip neatėjo, taip neatėjo.
Po kiek daugiau nei valandos, traukinys ėmė stoti. Pasidarė dar baisiau. Maniau, kad per valandą tikrai negalėjom nuvažiuoti iki Paryžiaus (mūsų traukiniai net iki Kauno per tiek nenuvaro), dabar bus kokia tarpinė stotelė, mus išpis kontrolė, ir strigsim kokiam kaime. Ką per garsiakalbius murmuliavo prancūziškai visiškai nesupratau, pirmą ir paskutinį kartą kelionėj buvau tokia susiparinus ir perbalus. Tačiau staiga visi žmonės ėmė stotis ir rinktis daiktus. Visi visi. Neliko nieko kito, kaip ir mums pakuotis ir dingt iš traukinio. Pro langus matėm kažkokius purvinus griuvėsius. Koks čia tau Paryžius, vaikeli. Drebančiom rankom susisukau tabako ir šliaužėm link stoties. Tačiau ten vaizdas buvo jau kitoks. Netgi, sakyčiau, visai galimas Paryžiui – skubantys žmonės, makdonaldai, šimtai parduotuvių. Išėjom į gatvę ir mus pasitiko šurmulys, eismas, ir čigonė, norinti paburti Vaidai iš rankos. Nors dar tiksliai ir nežinojom, bet jau supratom, kad joks čia ne kaimas, o tikrų tikriausias Paryžius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą