Rugpjūčio 5

Ryte nuo vakarykščio vaikščiojimo skaudėjo kojas nugaras rankas kaklus, ir galvas skaudėjo ne nuo vaikščiojimo. Susipakavom nekenčiamas kuprines ir jugoslavas nusivedė mus į metro. Gerai, kad metro buvo čia pat, nes maniau jau tikrai toli nenueisiu. Dairėmės po Bronksą. Ir tikrai – aplink vien juodaodžiai, bet ne tokie, kaip Paryžiaus centre, šitie juodaodžiai nežiūrėjo į Vaidą, jie tuščiom akim iš padilbų žvelgė niekur ir galbūt kažkur. Nusileidom į metro. Tai kaip gi čia važiuot nemokamai, m? Paklausiau jugoslavo. Ogi paprastai – jis mikliai peršoko per geležinius vartus ir sako – duokit kuprines. Net juoktis pradėjau – o tai ką, nefilmuoja? Pasirodo filmuoja, bet kas nerizikuoja, tas nemokamai nevažinėja. Greit permetėm kuprines, Vaida peršoko per vartelius, aš grakščiai praslydau per apačią:) ir lyg niekur nieko nuėjom į metro – va kaip paprasta gyvent Paryžiuj. Kaip man patiko tas jugoslavas!

Nusprendėm važiuot iki Bastilijos, nes tai buvo vienintelė mano žinoma vieta. „Žinoma“ bent sąlyginai. Atsisveikinom, apsikabinom su jugoslavu, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir daugiau niekada nebesusitikom. Jis turbūt buvo vienas tų žmonių, su kuriais susitinki trumpai, netyčia ir netikėtai, bet nepamiršti visą gyvenimą.

Pakilom prie metro ir atsidūrėm prie Bastilijos monumento – aukšto bokšto su auksiniu angeliuku ant viršaus. Norėjom valgyt ir dar labiau norėjom atsigert, aš buvau linkus gert vos ne iš balos, bet kad nebuvo ten tų balų. Vėl pradėjom ieškoti parduotuvės savo nuotolinio valdymo būdu – ėjom tiesiai. Šį kartą ėjom ilgai, arba greičiausiai mums taip rodėsi. Po penkiolikos valandų priėjusios supermarketą net nepamatėm, kad ten supermarketas, todėl praėjom pro šalį. Gerai, kad greit susivokėm ir grįžom pažiūrėt iš naujo. Tiesiu taikymu nutaikėm į mineralinio skyrių ir pasivaišinom šaltu nuostabiu nepakartojamu prancūzišku vandeniu. Išgėrėm pusę, bet vistiek sąžiningai susimokėjom. Dar šio ryto garbei pasiėmėm kokakolos ir tuno, ir nuėjusios gal 50 metrų nuo parduotuvės, atsisėdom vidury gatvės ir puotavom.

Papuotavus ėmė šviesėti mintys, ir ėmiau regzt planą, kur čia atsikračius kuprinių – supratom, kad daugiau taip nebegalim. Pirma idėja buvo nunešt jas į tiesiai prieš esančią parduotuvę ala JYSK ir paprašyt, kad iki užsidarymo pasaugotų. Tačiau išgėrus dar keletą gurkšnių kolos atėjo geresnė mintis, apie kurią itin keista, kad nesugebėjom pagalvot anksčiau – ogi traukinių stoties bagažo saugojimo skyriaus mintis. Visai šalia mūsų puotavimo vietos kaip tik buvo Gare de Lyon stotis, ten ir nuėjom. Sukišom savo kuprines į mažą skyrelį kad pigiau mokėt, pasiėmėm tik miegmaišius, kokakolą ir drabužius, kuriems turėjom vilties surasti skalbyklą. Gaila, kad ta sistema nebuvo visiškai mūsų atžvilgiu tobula – kuprines ten galėjom palikt 3 dienom, bet negalėjom grįžt ir šio bei to pasiimt bei šio bei to padėt – atidarius tą seifą už tą pačią kainą nebeuždarysi. Taigi, teko nuspręsti, kad daiktų mums nereikės.

Dabar jau nežinau, iš kur tokia valia, bet tada mes vėl nusprendėm eit prie Morisono kapo. Perėjom Seną, Vaidos pageidavimu dar pasiblaškėm didžiuliam botanikos sode, kur buvo labai karšta ir labai daug Vaikų, ir tualetas kainavo didelius pinigus. Beeinant mažutėm paryžietiškom gatvelėm, radom nerealią indiškų šmutkių parduotuvėlę. Ten buvo lempų su gražiausiais margo stiklo gaubtais, beprotiškai gražių papuošalų, batų, drabužių, tašių, visokiausių smulkmenėlių, kurių mums mergaitiškai norėjosi visų ir kiekvienos. Žinoma, kainos buvo atitinkamos ir nesiderino prie mūsų. Vaida kaip šviesiaplaukė pasakius keletą žodžių arabui pardavėjui gavo nuolaidą ir nusipirko apyrankių, aš pasakius daug žodžių vistiek nuolaidos negavau bet negalėjau susilaikyt nenusipirkus auskarų. Tie auskarai ten kaip peilis jie mane taip paveikė, visi tokie nerealūs ir man auskarų maniakei ten taip skaudėjo, kad neliko nieko kito, kaip paklot tuos 15 eurų. Iki pirmo pametimo buvau tikrai laiminga.

Buvo jau gera popietė, kai nuėjom iki Montparnaso. Tačiau iki uždarymo spėjom. Antras „tačiau“ buvo tas, kad jokio Morisono kapo ten nebuvo. Taigi, stovėjom kapinėse, man baisiausia skaudėjo koją (nes buvau Amsterdame kažkur nusiliuobus su ta koja, ir nuo vaikščiojimo atsinaujino ta siaubinga trauma), vėl neturėjom kur nakvot, aš norėjau alaus, o Vaida neatsimenu, ko norėjo. Taigi, nusprendėm bent jau skalbyklą susirast. Ten Paryžiui ant kiekvieno kampo pilna savitarnos skalbyklų, tokių kaip per amerikietiškus filmus rodo, kur porelės susipažįsta.

Visai netoli kapinių radom vieną tų skalbyklų. Susimokėjom po kelis eurus, savo drabužius skalbusi juodaodė mum tobula anglų kalba padėjo susigaudyti kaip viskuo naudotis, iš šalia esančios parduotuvės pasiėmėm alaus ir guminukų, ir visai smagiai pasėdėjom.

Išsidžiovinusios drabužius vis dar neturėjom kur eit, ir sugalvojom vis tik pagaliau pamatyt, koks gi tas naktinis gyvenimas prie Bastilijos. Pakeliui dar nesusivaldėm neužėjusios į tokią makdonaldinio tipo piceriją-užkandinę, ten Vaida pasiėmė didėlį mėsainį, o aš grybų picą.

Nuėjusios prie Bastilijos nieko gero neradom, tai tik sėdėjom, gėrėm Desperados, ir žiūrėjom kaip vienas kelių metų vaikis bando važinėtis riedlente, paskui motociklu,o jo mamai šiek tiek gėda, kad tie riedlentės ir motociklo savininkai labai gražiai ir rūpestingai vaikiui padeda.

Sutemus aplink mus ėmė buriuotis bomžai ir tiestis kartonines dėžes miegui, tai vėl teko grįžt prie Sully tilto į tą pačią šokių pokių muzikos ir vyno prieplauką. Ten susipažinom su exchange studentais iš Čilės, mergina labai juokingai atsiprašinėjo ir duso iš juoko, nes jai vis nesisekė prisimint angliškų žodžių „you know, you have to learn to speak french, and now you have to remember english again, i was SO good in english, but now, you know, you have this language-salad, that’s it...“ Čiliečiams išėjus miegot, nusprendėm, kad ir mums pats laikas, nes akys jau merkėsi po tiek per dieną suvaikščiotų kilometrų ir tiek pigaus vyno. Perėjom per tiltą ir atsidūrėm prie parkelio užrakintais vartais. Perlipus per vartus jau galėjom susirast laiptus, vedančius ant to mūsų jau seniau pastebėto iškyšulio. Bet tada padarėm juokingą beviltiška klaidą – išsitiesėm miegmaišius ir momentaliai užmigom net nepasirūpinusios tuo, kad nuo tilto mūsų nakvynės vieta matosi geriau nei gerai, o dar ir žibintas šviečia tiesiai į galvą. Nepraėjo nė kalios valandos (o gal net valanda nepraėjo), kai mus pabudino mentai su žibintuvėliais. Ir nesvarbu, kokioj šaly ar padėty randies, tas jausmas, kai į tave iš viršaus su žibintuvėliu šviečia mentas yra bjaurus šlykštus ir nepakenčiamas. Tačiau jie buvo geri ir mandagūs, net šalia stovinčio pustuščio vyno už vieną eurą neatėmė, tiesiog skurdžia anglų kalba pasakė, kad čia labai pavojinga ir išvijo mus į saugius Paryžiaus skersgatvius.

Ten nežinia kur klaidžiojom, ieškojom patogesnės bromelės, geresnio tiltelio, bet nei viena vieta mums nepatiko taip kaip puikusis iškyšulys, saugomas mentų. Taigi nusileidom po vienu tiltu išgert vyno ir pagalvot, ką gi čia nuveikus. Ir prasidėjo. Atėjo du juodaodžiai, vienas su ramentu ir kojos įtvaru, kitas be ramento ir be kojos įtvaro. Ir pradėjo bendraut. Tokie tipiniai juodaodžiai, kaip tas iš Amsterdamo, dėl kurio suomiai pasikvietė mus nakvot. Tik ne tokie nemandagūs, bet užpisantys. Mes apsimetėm, kad nemokam angliškai, nešnekėjom nekiek prancūziškai, tada jie pradėjo varyt rusiškai! Nu košmaras, mes net juoktis per daug negalėjom, nes tada būtų viskas aišku, kad puikiausiai suprantam, ką jie ten blevyzgoja. Tas su ramentu išsitraukė iš už savo kojos įtvaro kokso – ale ryšiam sutvirtint. Teko atsisakyt ir tik dar labiau saugot vyną, nes jie kažkodėl labai kėsinosi jį išgert. Kamavomės kamavomės gal visą valandą (arba mums laikas prailgo), priėjo dar vienas juodaodis, jie persimetė keliais žodžiais, jis pradėjo juoktis ir sakyt, kad mes pinokiai. Matyt, jau buvo kada šnekėjęs su baltaplauke Vaida. Na, nepaisant to, mes toliau laikėmės savo nekalbėjimo politikos, kol išgėrėm vyną ir jau beveik ėmė švist. Tada nusprendėm, kad reik pasiplaut, kol tie draugai nesugalvojo mūsų nusekt į gerąją miegojimo vietelę. Po kelių manevrų Paryžiaus gatvelėmis, jie tikrai nebesitrynė mums iš paskos ir neužilgo grįžom atgal prie Sully tilto. Kadangi buvo jau beveik šviesu, manėm kad mentai tikrai nebeateis, be to atsigulėm šįsyk kitoj iškyšulio pusėj nei ta, iš kurios mus išvarė, ir po kelių minučių užmigom.

ŠEŠTASIS ETAPAS: tikslas – meilės miestas

Pirmiausia, ką norėjau padaryt, tai išgert alaus po viso to velniško streso – ir mums kaip tyčia prieš akis sušvito ne kas kitas, o...Lyder Price’as! Pasiėmėm alaus pavadinimu Saint Omer, geltona skarbonkės spalva pakėlė panikos apimtą savijautą, atsisėdom vidury miesto ant šaligatvio ir ramiai sau gurkšnojom. Šalia ant kartono dėžių sau guolį taisėsi vietinis bomžas, aplink zujo paryžiečiai, o mes sėdėjom neturėdamos supratimo kokiam Paryžiaus rajone, ir gėrėm alų.

Po kiek laiko išsitraukėm savo didįjį žemėlapį ir priėjom prie pirmo pasitaikiusio žmogaus paprašyti, kad jis parodytų, kur mes randamės. Nebuvo itin smagu, bet tada tai rūpėjo mažiausiai. Turėjom tikslą nusigauti iki Eifelio, nes kažkas pasakojo, jog tam parke šalia jo galima miegot ir niekas neveja. Pagaliau išsiaiškinusios, kur esam, pagalvojom, kad prieš pradedant kelionę iki bokšto, reikia pavalgyt. Neturėjom supratimo, kokie tie Paryžiaus mastai, ir koks iš tikrųjų čia atstumas. Dabar jau žinau, kad nuo Gare du Nord, į kurią mes atvažiavom, iki Eifelio bokšto yra apie 6 kilometrai – panašiai būtų nuo Vilniaus Senamiesčio nueit iki Akropolio. Ne itin viliojantis atstumas, ypač su kuprinėm, kurios sveria po 10 kilų.

Taigi grįžom į Lyder Price‘ą, nusipirkom salotų ir pirmą kartą mūsų vėliau itin pamėgto Bri sūrio už 1 eurą. Aš dar pasiėmiau keisto pigiausio sidro pavadinimu Cider Brut, ir sugalvojom, kad geriau nueit iki pirmo pasitaikiusio parkelio, užvalgyt ramiai ir tada sėst į kokį viešąjį transportą ir be parkių nuvažiuot iki to Eifelio. Išėjusios iš parduotuvės tuoj pamatėm viešbutuką, paprašėm turistiško žemėlapio, jame išsirinkom artimiausią žalią lopinėlį ir pradėjom kelionę per Paryžių. Ką pirmą pastebėjom, tai ten vien juodi žmonės, ir jie visi spokso į Vaidą. Ne žiūri, o įkyriai spokso, nori kalbėt, nori liest, nori kartu kur nors eit. Švelniai tariant, užpiso nuo pat pirmos dienos, ir vis pagalvodavau, kad gerai kad aš ne vaikinas ir ne Vaidos vaikinas, nes jei būtų taip, tai turbūt būtų kasdieninės razborkės su juodaodžiais ir arabais.

Neužilgo priėjom Republik aikštę, Republik monumentą ir Republik parkelį. O tas parkelis tai keistenybė – mažiukas parkiukas, o jame gyvena bomžai. Tiesiogine to žodžio prasme jie ten gyvena, turi pilna čiužinių, ant tvorelių prisikabinę miegmaišių ir rankšluosčių, turi kiekvienas savo vietą, ir jei kas nors užima ne savo vietą tai gauna į galvą ir turi pasitraukti. Jauni bomžai, seni bomžai, vyrai ir merginos, balandžiai ir šunys. Man ten patiko, net buvau nusiteikus, kad Paryžiuj galėsim miegot bet kur ir mentai nevarys. Na, turbūt dauguma atvykusiųjų į Paryžių būna nusiteikę optimistiškai. Pavalgėm, išgėrėm sidrą (beje, jis man labai patiko, Vaida murmėjo, kad šlykštus, bet Lietuvoj tokio tikrai nebūna – skonio kaip silpnas sausas rūgštokas vynas), ir aš nusprendžiau prieit prie vietinių pasiklaust, kokia čia situacija su viešuoju transportu ir važinėjimu nemokamai. Radau tokius šiek tiek angliškai pašnekančius, jie pasiūlė geriau varyt autobusais, nes metro „gali tekti peršokti“ – tada nesupratau, ką vyrukas turi omeny. Na, bet jie sako, jie žino – padėkojom, ir nuėjom iki čia pat esančios autobuso stotelės. O ten tai jau pasitaikė painiava. Visiškai nesupratom, į kokį autobusą mums geriausia būtų sėsti, ir kur jie apskritai veža, ir kur iš vis tas velnio bokštas vis dėlto randasi. Žmonės stotelėje labai norėjo mums padėti, tačiau nė vienas nemokėjo nė žodžio angliškai. Pasvarsčiusios nusprendėm, kad mums geriau sekasi su metro, ir nuėjom į metro. Va ten ir supratom ką reiškia tas „gali tekti peršokti“ – ogi čia Paryžius, ne Berlynas, ir čia taip lengvai chaliavai nepavažinėsi – bilietėliai elektroniniai ir geležiniai besisukantys vartai. O žmonių daugybė, visi vaikšto, gėda mums ir šokti, ir per apačią lįsti. Teko grįžt atgal į tą pačią autobusų stotelę ir pavažiuot ir lipti į autobusą, kuris važiuoja toliausiai – iki Saint Lazare stotelės. Matėm tiesiog, kad bokštas į tą pusę, ir tada mums to užteko.

Išlipusios bandėm persėst į kitą autobusą, kuris važiavo iki Eliziejaus laukų, bet čia jau taip nepasisekė – tas autobusas įleidinėjo tik per priekines duris, ir reikėjo pirkti bilietą. Bilieto pirkimas prieštaravo mūsų kelionės vizijai, todėl nusprendėm jau geriau eit pėsčiomis už tą kainą nusipirkti tris butelius vyno. Taip ir padarėm. Ėjimo buvo pora kilometrų, bet kas blogiausia, tai įžengėm į tą blizgiąją turistinę Paryžiaus dalį, kur nebuvo jokių supermarketų. Ėjom ėjom, klausinėjom žmonių, kol galiausiai pasukusios į vieną nurodytą skersgatvį, pamatėm porelę nešiną dėže alaus. Kaip pas geriausius draugus pas juos nubėgau, ir pagaliau žinojom, kur ta parduotuvė. O vynas Paryžiuj tikrai nebrangus. Bent jau tas, pigiausias:) nusipirkom vyno po eurą ir didelį butelį Desperados – Lietuvoj tokių nepardavinėja, o ten pardavinėja, ir visai nebrangiai, priklauso nuo parduotuvės, bet buvom radusios ir už 3 eurus. Kadangi tai mano so far mėgstamiausias alkoholinis gėrimas, tų eurų gaila nebūdavo.

Tada su sunkiausiu maišu gėrimu vilkomės iki Triumfo Arkos, praėjom pro Balzako skulptūrą, nors daugiau džiaugsmo suteikė viešieji tualetai ir jų technologijos. Ten išeini iš tualeto, jis minutę dezinfekuojasi valosi ir kvepinasi, tada tik gali įeit kitas žmogus. Ir ant kiekvieno kampo tokie tualetai (tik ne tada, kai labiausiai reikia). Beje, taip ir nepabuvom Eliziejaus Laukuose, nes ėjom kaimynine gatve, bet kažkaip dėl to nei viena nepergyvenom. Tik nuo Triumfo Arkos matėm, kad ten medžių lapai kubais iškarpyti.

Pasifotkinusios prie arkos pažiūrėjom, kad nebe tiek ir daug liko iki bokšto (nors buvo likę maždaug tiek pat), ir prisėdom ant suoliuko išgert Desperados. Nežinojom, galima tą daryt, ar ne, bet jautėmės neliečiamosios turistės. Nuovargis pavaikščiojus tuos kilometrus su kuprinėm jautėsi, ir prasėdėjom ant to suoliuko gerą valandą. Pailsėjusios, Lenos gatve pagaliau priėjom prie Bokšto. O tas Bokštas, tai atrodė šimtą kartų matytas, nučiulptas ir nuvalkiotas, ir nepaliko visiškai jokio įspūdžio. Net keista buvo. Žinoma, mus beeinant tuoj apspito juodaodžiai suvenyrų pardavėjai, kurie kas tris sekundes nuleidinėja bokštukų-pakabukų kainas ir bėga tau pavymui. Šiaip tai jų atsikračiusios, perėjom tiltą per Seną, pralindom po Bokštu, ir sumetėm šmutkes Marso Laukuose. Tie Marso Laukai irgi buvo visai ne tokie, kokius juos įsivaizdavau – ne tiek parkas, kiek pieva. Žmonės ten sėdi porelėmis arba rateliais, geria vyną ir žiūri į Bokštą. Ir turistų su kuprinėm nematėm beveik nei vieno, o aš jau įsivaizdavau, kad ten per miegančius bomžus nebus kaip praeiti. Ir dar ta juokinga sistema, kad kas 10 metrų iškabinti draudimai gerti alkoholį, visi tik tai ir daro, aplinkui vaikšto mentai ir niekam nieko nesako. Tiesa, matėm kaip vienus jaunuolius supakavo, tačiau nežinia, ar tikrai už alkoholį, nes tai būtų per didelė nesąmonė.

Sėdėjom ten, gėrėm vyną, kol sutemo ir sušalo. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai užsidėjau megztinį. Aplinkui slankiojo prekeiviai su bokšteliais (kurie mirksėjo tamsoje), vynu ir cigaretėm už nežmonišką kainą. Tačiau su vienu nusiderėjau tą raudoną Marlboro už 10 eurų, nors jis prašė 20. Kaip vėliau pamatėm, parduotuvėse cigaretės kainuoja apie 7 eurus.

Sėdėjom, šalom, kol nusprendėm eit pažiūrėt, koks veiksmas vyksta po tiltu, nes girdėjom, kad ir ten daug panašių į mus turistų miega – mūsų Marso Laukai ištuštėjo ir buvo visai nebesmagu. Tačiau nespėjus mums atsistoti, atėjo draugai. Du vaikinukai, kurie labai norėjo palaikyti mums kompaniją, dalintis vynu ir džointais. Mums tai visiškai tiko. Prigėrėm vyno, ir aš jau nebesidrovėdama pasakiau, kad neturim mes kur nakvot ir davai tegu tas Tomas pasikviečia pas save. Kaip tarėm, taip ir padarėm – nuėjom į vaikinuko mamos butą gal 10 minučių kelio nuo Bokšto. Paryžiaus gabaritais, tai kaip į kitą gatvės pusę pereit. Vaikinukai buvo jauni ir labai draugiški, pagamino mums makaronų ir netgi padarė juokingą bongą iš bambalio, ir u-u-u, Vaida pirmą kartą rūkė žolės:) buvo smagu ir linksma, nors tas butas buvo kiek nejaukiai prabangus, jie leido rūkyt bet kur ir miegot gražiausioj svetainėj. Netgi girti ir apsipūtę nusišnekėjo, kad mes laisvai galim šitam bute pasilikti kiek norim, nes mama ilgai negrįš, o jis poryt kažkur išvaro, bet be parkių, paliks mum raktą. Žinoma, ryte nieko neprisiminė arba bijojo prisimint.